1922 m. rugpjūčio 29 d. | Pirmą kartą Mickevičiaus slėny
Besivalkiodamas už Vytauto kalno Sporto aikštėj (buvo šventadienis), pamačiau ateina pora. Vyriškis bebuvęs mano senas draugas, kuriam esu skolingas 100 auksinų. Žinojau, kad pinigų prašys, nes jis jau seniai mane tuom kankina. Pinigų neturėjau, reikėjo bėgti.
Šiandien pirmą kartą patekau į Mickevičiaus slėnį. Ir seniau apie jį girdėjau, tik nežinojau, kur jis randasi. Patekau į jį visai netikėtai. Besivalkiodamas už Vytauto kalno Sporto aikštėj (buvo šventadienis), pamačiau ateina pora. Vyriškis bebuvęs mano senas draugas, kuriam esu skolingas 100 auksinų. Žinojau, kad pinigų prašys, nes jis jau seniai mane tuom kankina. Pinigų neturėjau, reikėjo bėgti.
Pasukau į priešingą pusę ir, gerokai paėjęs, sustojau pas būrelį „kavalierių“ ir „panelių“ vakaruškas „ceprovijančių“.
Užmiršęs pavojų, pradėjau juos observuoti. Vienas armonika drožia, o poros, įkaitusios, tik sukasi, tik trypia, net dulkės rūksta. Ypač viena pora suindomavo.
„Panelė“ storomis, negražiomis kojomis (prie progos pasigirsiu, kad tame dalyke esu žinovas), užkaitus, paraudonavus, palaidais plaukais, vis šaukia: uch…ūūū…uch! Jos kavalierius, su raudona dryžia per kelnes nuo savo panos neatsilieka.
Aplinkui būrelis žmonių. Vieni šaiposi galvoja: manęs čia nei su pyragu neįvadintum. Kiti, senesni, tik galvas kraipo.
Šokiui pasibaigus panelė negražiom kojom nusileido pakalnėn. Paskui ją ir kavalierius.
– Tai, mat, į Mickaus slėnį, – paaiškino netoli stovėjęs kareivis savo draugui.
Hm…Mickaus slėnys…Kodėl gi man nenuėjus paskui juos į Mickaus slėnį? Bent pamatyčiau, kas per slėnys. Gal bilieto, kaip į Vytauto kalną, nereikės pirkti.
Padaręs tokią išvadą, nusileidžiau pakalnėn. Užlipęs ant kalno ir nusileidęs, atsidūriau ne tai miške, ne tai krūmuose.
Mano pora greitai pradingo iš akių. Perėjęs tą miškelį ir dar sykį užlipęs ir nusileidęs, atsidariau slėny, žaliais medeliais priaugusiam.
Tai čia ir bus, turbūt, tas garsusis Mickevičiaus slėnys. Ištikro gražus. Iš kraštų neaukšti kalneliai, žaliais medeliais apaugę. Toliau tokie pat kalneliai, dar tolia, orinzonte miškas. Visu žalu. Oras tyras, sveikas. Diena buvo graži, saulėta. Jaučiausi, lyg užburtoj karalystėj esąs. Tą mintį išblaškė vaikščiojanti žmonės. Ir kiek daug čia jų. Visi gražiai pasirėdę. Pakalnės porų ir neporų nusėstos.
Einu toliau. Maža aikštelė. Prisėdus moterų ir vyrų, viduryj krepšis, iš kurio butelių galvos kyšo. Mat, „piknikas“.
Vyrai išraudę, garsiai kalbasi, matyti, linksmame ūpe. Moterys garsiai juokiasi. Pasižiūrėjęs ir nubraukęs beišdrystančią seilę, žingsniavau toliau.
Takelis pilnas žmonių. Taip ir marguoja. – Mat jie, – pamaniau, – gudresni. Žinojo, kur Mickevičiaus slėnys beesąs.
Įlindau į vaikščiojančių tarpą ir slenku. – Nu čia tai tikras kinas be pinigų, – Išgirdau prieš save.
Žiūriu, kur čia tas kinas (kinas – mano silpnybė). Nieko nesimato.
Tik kiek paėjęs pamačiau, nes „sceną“ kūlynas dengė. Ir ištikro verta domės vaizdą pamačiau. Toki pat aikštelė; prisėdus gražiosios ir ne gražiosios lyties. Primėtyta popiergalių, visokių butelių ir dar ko.
Vyrai gražuoles apkabinę, skaniai jas bučiuoja. Kiti traukia vyrą už rankovės. Girdisi kvatojimas, garsūs būčkiai. Viena pora, susikabinus, pradingo krūmuose.
Panelės ir ponios, eidamos pro šalį rausta; vyrai juokuoja.
Pastovėjęs nuėjau ir aš. Būčiau ilgiau žiūrėjęs, bile tik pinigų nereikia mokėti, tik bijojau, kad apie mane blogą nepamanytų. Labai ambicingas esu.
Nuėjau takeliu toli, nieko įstabaus „kiniško“ nepamatęs. Saulė buvo neaukštai, sprendžiau namo eiti.
Beeidamas vėl atsiduriau miškelyj, aukštos žolės priaugusiam. Vietomis ji išgulėta, išmindžiota. Einu takeliu ir traukiu į plaučius tyrą orą.
Staiga netoli takelio subrazdėjo. Pažiūrėjau tenisik ir, o dievulėliau! Ką aš ten pamačiau…
Iš pradžios paraudau, lyg vėžys. Paskui neparastas bjaurus jausmas mane pagavo.
Nusiploviau ir, padidinęs žingsnius, drožiau toliau. Priešaky manęs vėl pora.
– Kas šiandien yra, – pamaniau, – kad visi poruojas…
Žiūriu – pažįstams. Sykiu raštinėj dirbam. Pasirėdęs – sunku pažinti. Galvą aukštai iškėlęs – tikras ponaitis. Gražiai susikabinę, meiliai rusiškos ir lietuviškos kalbos tvirtos „,mados“ rusų kalboj, bet stengiasi nuo kitų neatsilikti, šnekučiuojasi.
Pasveikinau ir dar stipriau sužingsniavau.
Pareinu namo. Pasakoju draugui.
– Nu ir kas? Ko dar tu nori? Juk tai ištvirkavimas, demoralizacija, su kuriais reikia kovoti!…
– Ha…ha…ha! Koks tu naivus. Lyg maža mergaitė. Kovotojas! Tai dabar dar niekis, reikėjo sutemos palaukti, ne tokių vaizdų būtum pamatęs. Palauk, pagyvensi, priprasi ir benenorėsi kovoti. Nėra čia ko stebėtis, – baigė mano draugas savo filosofiją.
Jis, mat, „pagyvenęs“…
Stipriai patraukęs pečius, kad kaulai sutratėjo, virtau į lovą, nes kojos buvo pavargusios.
K. Ješmas.
Šaltinis: 1922 m. rugpjūčio 29 d., Pirmą kartą Mickevičiaus slėny, Lietuva (Nr. 193 (1015) p. 3.
Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1922-Rugpj.29