1922 m. rugpjūtis 25 d. | Žydo žodis

Antisemitizmo demagogija, kaip beveik kiekviena savitarpė kova, nežino paliovos, tokiai kovai eikvojama be galo daug jėgų, nes tos jėgos niekais nueina kovoje su savo bendrapiliečiu; kovoji ir nėra priešo: kovoji su šmėkla.

(Žiūr. 189 Nr.)

(Pabaiga)

Pirm penkerių metų rausvosiuose Rusų revoliucijos mėnesiuose (Kerenskio laikais), kai istorijos rato krpysnys nebuvo dar Lietuvai paaiškėjęs, aš kaipo tremtinis, įteikiau susidariusiai tada Petrapilyje su St. Šilingu priešakyje Lietuvių Tarybai memorandumą, kuriame, tarp kita ko, rašiau (išspausd. ,,Žydų Savaitėje“). ,,Reikia stengtis, kad taika netikėtai neužkluptų Lietuvos, kaip ją užklupo karas… Lietuvių žydų tremtiniai… trokšta vėl pamatyti Lietuvą, pamatyti ją atstatytą, laimingą turi grįžti savo tėvynėn labiau susiartinę, negu tada, kai jie ją apleido…

Turi būti rengiami pasikalbėjimai, skaitomi pranešimai bei referatai klausimais, liečiančiais Lietuvą ir jos tautas… Turi būti įsteigti kursai žydams, norintiems išmokti lietuvių kalbos… Lietuva turi atlikti uždėtą jai pareigą dėl tų, kurie priversta buvo iš jos ištremti“.

Toliau ten pat aš prisimenu jog 1495 m. Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui Aleksandrui ar tai Lenkijos jėzuitų (jėzuitų tuomet nei Lenkijoje nei Lietuvoje dar nebuvo. Red.) ar Maskvos Kunigaikščio Jono III įtakoje, ištrėmus žydus iš Lietuvos, lietuvių tauta šiam žiauriam parėdymui nepritarė: ji širdingai gailėjos žydų, visaip palengvino jiems ,,išėjimą“ Lietuvių pastangų dėka, tasai žiaurusis įsakymas buvo atmainytas ir 8 metams praslinkus, kai žydai grįžo atgal Lietuvon, jiems buvo grąžinti jų namai, maldyklos, kapinės ir net užsilikusios skolos.

Dabartiniu laiku mūsų ištremtų žydų dar paliko negrįžusių 50 000. Pusė jų išmirė, antrąją pusę reikalinga grąžinti.

Ir lietuvių nemaža išmirė tolimosios Rusijos miestuose, miesteliuose ir Sibiro kasyklose. Tiek lietuviui, tiek žydui reikalinga visaip padėti sugrįžti, kad juodu vienodai pajustų savo tėvynę. Suteikti jiems prieglaudą, padėti suieškoti savo paliktąjį turtą, sutvarkyti savo ūkį. Ir į grįžtančius žydus taip pat negalima žiūrėti, kaip į išsibėgiojusias iš ištuštėjusio aruodo žiurkes.

Kai kas kaltina žydus visuomet teparodant savo gerąsias puses. Kai suverčia ant mūsų visokius savo prasimanymus ir nesąmones, kur gi čia berodysi savo trūkumus!…

Žmonių nekentimo istorijoje žydai ne vieni. Jeigu žydus slėgia neapykanta ilgiau, negu visus, tai juk jie ir ilgiau už visus išlaikė savo tautinį savitumą po to, kaip jų tėvynė ugnimi ir kalaviju buvo pavergta. Nei kiek nenuostabu: iš visur versdavo visokius prasimanymus, apie žydus kiekvienos naujos kartos antisemitai rasdavo trutingą praeities dirvą. Tačiau antisemitizmas idėjiniai savo šmeižtais netoli tenuėjo nuo savo pirmųjų protėvių – tos ,,asilo galvos“, kuomet pirmą kartą pašmeižė žydus, jog šie girdi, savo maldyklose garbina asilo galvą! Žydai betgi savo teisę būti – gyventi kaip tauta remia ne savo gyvavimo senumu tik pačiu savo buvimo faktu.

Vokiečių patarlės: ,,Kiekviena šalis turi tokių žydų, kokių jai tinka turėti, – suprantu tą prasmę, kad kiekviena šalis, auklėdama savo žmonės, palieka neišdildomą žymę ir savo žyduose.

Čia vėl prisiminsiu mano memorandumo žodžius:

,,Žydai, turėję savo bendruomenes Lietuvoje jos istorijos pradžioje, buvę Lietuvos klestėjimo, jos galybės zenito, jos puolimo ir pavergimo liūdininkai; dalyvavo jos džiaugsmuose ir varguose, nešdami savo aukas. ,,Per amžius ant lietuvių ir žydų gausiai pylėsi peikimai ir persekiojimai iš tų pat šaltinių… Mūsų amžiaus pradžioje ant jų vienodu smarkumu nusileido emigracijos botagas (kaip iš lietuvių, taip iš Lietuvos žydų apie 1⁄3 nusidangino užjūrin)“.

,,Būdami artimi kaimynai, susijungę ekonominiais ir kitais reikalais, tiek lietuviai, tiek Lietuvos žydai, vienodo likimo slėgiami, įsigyjo tam tikrą savotiškai užgrūdintą būdą, kurs slepia savyje daug tarp tų tautų panašumo… Ramus širdingumas, kuklumas…

Argi čia, šitam straipsnyj, vieta lirizmui? (Nusilenkdami autoriaus jausmo grynumui, vis dėlto turime pripažinti jį per daug čia pakilus. Red.)

Aš nurodysiu bent į judviejų atkaklumą. Atkaklumo žymė gali būti teigiama ar neigiama, žiūrint, kokios yra sąlygos. Ir jeigu lietuvius Rytų Europos tarpe laiko esant viena atkakliausių, tai ir Lietuvos žydus laiko visi žydai atkakliausius. Ir Lietuva turi didžiuotis ta žydų patvara ginant savo teises Lietuvoje, kur tos patvaros juos mokė, gali būti, patys lietuviai, arba jų bendra tėvynė Lietuva. O gerbti ir mylėti savo gimtąją kalbą, liaudies kalbą, dėti jai aukas, dėl kurios teisių mes kovojame, galima ir dabar pasimokyti iš lietuvių. Lietuviai duoda mums liaudies kalbos gilumo, jo neišsemiamo turtingumo pavyzdį.

Aš aatmetu siauriai sugalvotas teorijas, kad šalyje neišvengiama miesto ekonominė kova su kaimu, o lygiai kaip ir tautų tarpe, greta gyvenančių vienoj ir toj pačioj šalyj. Šios teorijos veda pramonę ir žemės ūkį prie krizio, nupuolimo ir smaugia valstybę. Aš pripažįstu, kad kaimo ir miestų klestėjimas gali įvykti ne dėl savitarpio karo, bet gamybos pasenusiomis formomis pasikeitus naujomis, kultūrinėmis, atsiradus naujoms darbo šakoms ir rinkoms išsiplėtus.

Todėl mes galime laukti antisemitizmą išnykstant kaip tik tose šalyse, kur žydų yra didelių minių. Visa žydų visuomenė, susiskirstydama į beturčius, padienius darbininkus, tamsuolius, kraštutinius – klerikalus ir didžiaturčius, didžiausius mokslininkus ir kraštutinius kairiuosius – ta visuomenė, suprantamas dalykas, daug kuo susiduria su vietos gyventojais politinėje ir ekonominėje srityje. Iš kitos pusės, sudarydami žymų skaičių šalyje, žydai turi galimybės išplėsti savo tautinės formas, jos tokiu būdu, nesustingsta ir neišdilsta.

Ten kur žydai žymi dalis gyventojų tarpe, ten jie nustsoja buvę paslaptis, visi aplink juos nesveiki garai išsisklaido. Tad sveiko žydiškumo siekinys yra kaip tik ten, kur jų yra daug, išeitų nuvalomoji srovė, amžinai išnaikinanti antisemitizmą.

Iš tikrųjų, galima teigti, kad mes netrukus sulauksime išnykstant antisemitizmą. Sugriuvus dviems slibinams – Austrijai ir Rusijai ir vis atgimstant mažosioms valstybėms, suprantamas dalykas, randasi ir kelias kiekvienos valstybės tautinių mažumų kelias išspręsti.

<…>

Urias Kačenelenbengenas

Daugiau apie šio teksto autorių ir jo pažiūras skaityti Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininko dr. Simono Jazavitos straipsnyje.

Liaudies namai apie 1922 – 1924 m. Tarpukariu čia veikė žydų jaunimo organizacijos, tarp jų ir teatras. Stanislovo Lukošiaus reprodukcija. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: Žydo žodis, Lietuva, 1922 08 25, p. 2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1922-Rugpj.25