1922 m. rugpjūtis 4 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Atrodo, pagaliau pati Vyriausybė nemato kitos išeities ir neleis, kad dėl piniginės reformos Vailokaitis jai kaišiotų pagalius į ratus. Vailokaitis greičiausiai ne tik baiminasi dėl spekuliacinio savo biznio, bet ir žino, kokie pavojai gresia valstybei, pasiryžusiai vykdyti piniginę reformą, ypač skubotą.

Penktadienis

Pats nemačiau, bet kalbama, kad šiandien už dolerį jau mokėta 900 markių. Cha – nesistebiu. Tokia padėtis bent paskubins savų pinigų emisiją. Šį kartą atrodo, kad iš tiesų bus įvesta sava valiuta, nes Seimas pasirašė valiutos įstatymą. Dar neskaičiau Seimo redaguoto pranešimo, bet regis, buvo įrašytos tam tikros pataisos: vietoj kaltinio, auksinio ir skatiko, kurie buvo numatyti projekte, sako, bus litas ir centas (,,litas“ = 100 centų; lito vertė bus 1/5 dolerio dalis aukso monetoje, vadinasi, bus panašus į franką arba markę aukso valiuta). Įstatymo projektas dėl emisinio banko šiandien turėjo būti patvirtintas per pirmąjį skaitymą. Taip pat šiandien Seime turėjo vykti debatai dėl interpeliacijos finansų ministrui vilkinant piniginę reformą. Tokiu būdu daromas spaudimas Vyriausybei, ypač kairieji jį vykdo. Atrodo, pagaliau pati Vyriausybė nemato kitos išeities ir neleis, kad dėl piniginės reformos Vailokaitis jai kaišiotų pagalius į ratus. Vailokaitis greičiausiai ne tik baiminasi dėl spekuliacinio savo biznio, bet ir žino, kokie pavojai gresia valstybei, pasiryžusiai vykdyti piniginę reformą, ypač skubotą. Tikiu, kad taip ir yra. Ar per trumpą laiką bus įmanoma padengti emisiją, kaip lietuvių banknotai bus priimti vidinėje ir tarptautinėje pinigų rinkoje, kaip svyruos pirmomis akimirkomis naujos valiutos kursas, ar pavyks pinigus paleisti į apyvartą, ar pirmomis akimirkomis, kurios gali būti itin sudėtingos, valstybė sugebės susitvarkyti su emituojamų banknotų kiekiu ir nugalėti galimus sunkumus, nesusigundžiusi organiškai didinti apyvartą a decouvert, pereinant nuo valiutų sistemos tiktai prie popierinės sistemos – labai komplikuoti klausimai, nuo kurių priklausys reformos sėkmė ir likimas. Man labai knieti pamatyti tuos pinigus. Kol kas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko pasiėmiau savo 60 dolerių, kuriuos laikiau einamojoje sąskaitoje. Visas mano kapitalas, visas mano rezervas, atidėtas ,,juodai valandas“ ar kitokiems netikėtumams. Dabar valiutos įstatymas, bent jos projektas, kurį skaičiau, sako, kad įvedus lietuvių valiutą visos ligšiolinės sutartys, susijusios su bet kuria svetima valiuta, negalios ir pinigai bus keičiami į litus tik pagal nominalią jų vertę. Jeigu dėl kokių nors priežasčių kristų naujųjų Lietuvos pinigų kursas, turėčiau susitaikyti, kad vietoj dolerių bankas man atiduos litus. Nenoriu rizikuoti nedideliu rezervu, tad verčiau saugosiu grynuosius namie, be jokių procentų.

<…>

Žymus pramonininkas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis su žmona Aleksandra, dukterimis Ramute, Danute, Birute ir sūnumi Jonu. XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai.

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 79.