1922 m. rugsėjo 18 d. | Atsilankymas Lietuvon išbuvus 14 metų Amerikoje

Atvykęs Kaunan apsistojau viešbutį „Metropol“ arba kaip ant durų bronzinės toblytelės parašyta „Grand Hotel de Lithuanie“. Tai vienatinis šiek tiek žmoniškas viešbutėlis visoj Lietuvoj. Sakoma, jis esąs Lietuvos Užrubežinių Reikalų Ministerijos nuosavybėj. Svetimų valstybių atstovai ir reprezentantai šiame viešbutyje turi savo butus ir ofisus.

Atgal į Kauną. Namiškiai nusiramino, kuomet prižadėjau trumpoj ateityj vėl gimtinėn atsilankyti ir tuomet ilgiau pavešėti.

Liepos 17 d. 10 val. vakare apleidau savo tėviškę atsisveikinęs su motina, sesutėmis, broliu ir čielu būriu darbininkų. Važiavau kiaurą naktį ir čielą dieną, nei gėręs, nei valgęs – sulyg tos pasakos minties. Komunikacija Lietuvoj yra dar netobula, dėlto kol atsibaladojau atgal į Kauną jaučiaus pusėtinai pavargęs. Važiavau neva traukiniu, bet ir arkliais į tą patį laiką galima būtų nuvažiuoti, jei ne greičiau.

Į Kauną turėjau butinai sugrįžti, nes važiuojant atgal į užrubežį reikia galybę visokių formalumų atlikti, kurių kitur Lietuvoje atlikti negalima.

Atvykęs Kaunan apsistojau viešbutį „Metropol“ arba kaip ant durų bronzinės toblytelės parašyta „Grand Hotel de Lithuanie“.

Tai vienatinis šiek tiek žmoniškas viešbutėlis visoj Lietuvoj. Sakoma, jis esąs Lietuvos Užrubežinių Reikalų Ministerijos nuosavybėj. Svetimų valstybių atstovai ir reprezentantai šiame viešbutyje turi savo butus ir ofisus. Pašalinių ypatų kaip ir buk ir nepriimą į tą viešbutį. Užtat nevienas nusistebėjo iš vietinių lietuvių kaip aš į jį pakliuvau ir dar į vieną geriausių kambarių.

Kaunas yra dabar prisigrudęs visokios rūšios keleivių ir vietinių žmonių, jog butas labai sunku gauti. Supratau, jog be ypatingų priemonių aš gero buto Kaune negausiu, o apsistoti kokioj blusynėj neapsimoka.

Įėjęs „Metropolin“ kreipiuos prie kambarių užveizdos, jog man reikalingas yra butinai geras kambarys apsistoti.

–          Visi kambariai yra užimti, – buvo atsakymas.

–          Užimti ar neužimti, tas nelabai svarbu, bet man kambarys turi būti liuosas kuo greičiausia, įsakančiai ir augštu tonu aš atsiliepiau į užveizdą.

–          O kas tamsta esi? Klausia manęs.

–          Aš esu atvykęs su labai svarbiais reikalais ir tamsta turi žinoti, kas aš esti, – pridėjau:

Čia užveizda pradėjo švelniau kalbėti matomai įsivaizdinęs, jog aš esu koks svetimos valstybės pasiuntiny.

Kun. P. Lapelis.

(Bus daugiau)

„Metropolio“ darbuotojai prieš Kalėdas. Apie 1938-1939 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: 1922 m., rugsėjo 18 d., Atsilankymas Lietuvon išbuvus 14 metų Amerikoje, Draugas (Nr. 219), 2

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0001661471-1922-Rugs.18