1922 m. rugsėjo 25 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis
Sužinojau, kad dėl pasikeitusios Lietuvos lenkų politikos, jie labiau pasisako už valstybingumą ir siekia taikos, į Seimą keliami kandidatais visai kiti žmonės.
Pirmadienis
Sužinojau, kad dėl pasikeitusios Lietuvos lenkų politikos, jie labiau pasisako už valstybingumą ir siekia taikos, į Seimą keliami kandidatais visai kiti žmonės. Buvę lenkų deputatai (berods, visi trys: Grajevskis, kun. Liausas ir Snelevskis dar įtraukti į rinkimų sąrašus (kun. Liausas užima pirmą lenkų sąrašo poziciją ) vis dėlto nė vienas nenumatytas būti deputatu ir juo nebsu. Jie patys nenori dar kartą dirbti Seime – jiems iki kaklo tokio ,,malonumo“! Jų pavardės į sąrašus įtrauktos dėl kelių priežasčių: pirmoji – įtrauktiems į sąrašus žmonėms reikėjo suteikti moralinį pasitenkinimą ir patvirtinti, kad lenkų visuomenė nenubraukia ligšiolinio jų darbo Steigiamajame seime. Antroji – nors buvo nuspręsta, kad ateities politika turi būti kitokia, nenorėta atsisakyti visos ligšiolinės Lietuvos lenkų politikos. Priešingai, vietos lenkų politikai nori išsaugoti politinės linijos tęstinumą, jeigu kartais nepavyktų susitaikymo politika arba radikaliai pasikeistų išorės diktuojamos sąlygos (ypač galimybės išorinės Lenkijos valstybės intervencijos Lietuvoje), galima būtų sugrįžti prie buvusios politikos – tokios kokią vadinu peoviakų politika.
<…>
Lenkų deputatų biuras ir Lenkų deputatų frakcija Steigiamajame seime, nors ir neorganizavo jokių sąmokslų, buvo peoviakų politikos šalininkai, tokios pat politikos, kuri buvo susijusi su tuo sąmokslu. Taigi, politikai palaikė nuolatinius ryšius su Lenkijos valstybiniais organais, gaudavo instrukcijas ir jiems paklusdavo. Kontaktą palaikė tam tikri asmenys (ypač Velhorskis), o Lietuvos lenkai koordinavo savo veiklą su Lenkija. Tos veiklos tikslas pasisavinti Vilnių vadinamuoju federaciniu metodu, kuris reikštų, kad ateity lygiai taip bus pasiglemžta ir Kauno Lietuva. Buvo tikimasi, kad Lenkija į Lietuvą įves kariuomenę ir gyventojai lauks jos tarsi kokio daktaro, kuris paveiks santykius teigiama linkme ir sukurs naujus tautinius santykius valstybėje. Tad nepaisė dabartinio Lietuvos valstybingumo, nepaisė lenkų tautos vaidmens ir numojo ranka į tragišką lenkų ir lietuvių priešpriešą. Tenka pripažinti: kartais net provokavo santykių paaštrėjimą, kad kuo greičiau Lenkija imtųsi atitinkamų žingsnių. Aiškiausias provokacijos įrodymas – pernykštis lenkų frakcijos skundas Tautų Lygai, kurį pasirašė lenkų deputatų frakcija.
Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 135 – 137.