1922 m. rugsėjo 29 d. | Vilniaus jubiliejaus iškilmės Kaune

5 val. po piet Duonelaičio gatvėje prasidėda nepaprastas judėjimas. Žygiuoja begalinės sienos pėstininkų, plaukia lyg marios raitininkų eskadronai, atidunda lyg griaustinis artilerija didžiausia žmonių minia. Visi skuba į šventiškai pasipuošusį Muziejų…

(1922 m. IX 29)

5 val. po piet Duonelaičio gatvėje prasidėda nepaprastas judėjimas. Žygiuoja begalinės sienos pėstininkų, plaukia lyg marios raitininkų eskadronai, atidunda lyg griaustinis artilerija didžiausia žmonių minia. Visi skuba į šventiškai pasipuošusį Muziejų…

Aukštai skraido, tartum paukščiai, orlaivių virtinės. Minia klega ūžia.

Staiga viskas nutyla; ulanų pulkas groja skambų prezidento maršą. Laisvės Varpas pertraukia jo garsus ir virpėdamas skelbia jubiliejaus pradžią.

Iškilmės pradėtos. Artilerijos orkestras pradeda ritmingai groti „Tėve mūsų“. Visi nusiėmę kepure, seka sk[a]rdžius varpo garsus ir tartum drauge su jais [s]iekia mintimis į pasiilgtą Gedimino pilį.

Į sakyklą įlipa žilas Vaižgantas kanauninkas Tumas ir prabyla į susirinkusius. Sveikina jis Lietuvos piliečius su Vilniaus jubiliejaus švente ir veda visus į tą Vilnių, kuris buvo prieš 600 metų, – į pasakingąjį Vilnių. […] Savo prakalbą kanauninkas užbaigė pagerbimu žuvusių už tėvynę.

Ir pravirko graudūs Bethoveno gedulingojo maršo garsai. Tyliai-klausėsi tų garsų susirinkusi minia nuleidusi galvas, su skausmu veiduose.

– Ar jus girdite, kaip ten kala ant stogo darbininkai? Jie kala nesmarkiai, bet be paliovos. Taip ir mes, mokslo žmonės, kalsime nesustodami jums, piliečia[ms], į galvą Vilnių. Jis yra buvęs nuo senovės mūsų ir turi juo būti.

Taip prakalbo į žmones profesorius J. Yčas. Jis paaiškino, kokią didelę svarbą turi Lietuvos kultūros gyvenimui Vilniu; kad be jo sunku yra kelti Lietuvos kultūra, kuri Vilniuje, be abėjo, pasivytų Vakarų kultūrą. Profesorius užbaigė savo kalbą ragindamas kariuomenę sugrąžinti Vilnių Lietuvos mokslui.

Ir lyg atsakydamas profesoriui, paėmė balsą mūsų kariuomenės Vyriausias Vadas generolas Stanaitis. Jis pažymėjo, kad Lietuvos kariuomenė ne šiandien, ryt atsiims savo sostinę. Lenkai grobikai neišsilaikys prieš tą galybę, kur tėvynės meilė ir kards eina išvien. Vyriausias Vadas ragino senus tėvukus, močiut[e]s, žmonas ir seseris paveikti savo artimus vyrus karius, kad atimtų pagrobtą Vilnių.

Entuziasmingi „Valio!“ pertraukė kelis kart Kariuomenės Vado žodžius.

Staiga – prašneko varpas. Ėmė gausti „Lietuva, tėvyne mūs[ų]“. 21 patrankos saliutas, lyg nubudęs iš ilgo miego Perkūnas, sutrenkė tolumoj.

Muziejaus kuoro vėliavos, grojant artilerijos orkestrui marša, nusileido. Iš kuoro pasigirdo senovės Lietuvos aidas – „Ragai“.

Varpai dar sugaudė „Švinta aušrelė“ ir „Marija gražiausia panele“ ir visi ėmė skirstytis.

Tačiau dar ilgai skrajojo dangumi feierverkai, urzgė ugnies lietumi rakietos. Ir visas Kaunas nušvitęs tūkstančiais ugnių siuntė Gedimino piliai širdingą sveikinimą.

Gen. ltn. Juozas Stanaitis vizituoja 11-ąjį pėstininkų pulką. Alytus, 1922 m. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: „Vilniaus jubiliejaus iškilmės Kaune“, Karys, nr. 40 (176), 1922 m. spalio 6 d., p. 7.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003824101-1922-Nr.40