1922 m. sausio 3 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis
Tvarkydamas asmeninių dokumentų ir laiškų archyvą, radau sąsiuvinį, pavadintą „Mykolo Romerio eilėraščiai. IV klasė. 1897-1898 metai“. Sąsiuvinyje yra keli mano jaunystės eilėraščiai, mano poezijos bandymai. Ko gero, kiekvienas arba beveik kiekvienas inteligentiškas žmogus, kuris jaučia potraukį plunksnai, yra bandęs kurti eilėraščius.
Tvarkydamas asmeninių dokumentų ir laiškų archyvą, radau sąsiuvinį, pavadintą „Mykolo Romerio eilėraščiai. IV klasė. 1897-1898 metai“. Sąsiuvinyje yra keli mano jaunystės eilėraščiai, mano poezijos bandymai. Ko gero, kiekvienas arba beveik kiekvienas inteligentiškas žmogus, kuris jaučia potraukį plunksnai, yra bandęs kurti eilėraščius. Štai vienas mano eilėraštukų, rašytų 1897 metų rugpjūčio 31-rugsėjo 1 d.:
Lizdui
Nežinau, ką rašyti, nes neturiu temos,
Ir nenoriu galvoti, galvoje ieškoti,
Verčiau imsiu plunksną ir rašyt pradėsiu,
Ką gerbiamas įkvėpimas rašyt įsakys,
Sugrįžtu namo – et, kam gi tai slėpti!
Gailestis smelkiasi gilyn į sielą.
Šiame gimtajame, mylimame lizdelyje,
Kuriame gyvenimas buvo tapęs rojum,
Kai buvau mažytis, kai buvau vaikelis,
Kuris mane mažą, mažutėlį vaiką,
Taip stipriai prispaudė prie savųjų įsčių,
Taip gerai išsupo ir glamonių negailėjo,
Negailėjo laiko rūpintis manim…
Ir štai šį paukštelį pasigavo gyvenimas,
Nešėsi per tolius, erdves beribes,
Mėtė į gyvenimo sūkurius, klaidino rūkuose,
Todėl vargšas vaikas ne kartą paklydo.
Ir ne kartą pasirinko klaidingus takus,
Ir, ko gero, būtą tuo, kuo šiandien, deja, yra
Daugelis žmonių: keistų padarų,
Dvasiškai smukusių, bet angelo veidu,
Tačiau tokiu niekingai bjauriu,
Jeigu jo gražūs vaikystės prisiminimai
Tuos kelerius metus, praleistus lizde
Su tėvu ir motina, su mylimomis sesytėmis,
Nesaugotų, tarsi skydas Nuo pagundų, audrų,
Jei nebūtų tie metai inkaru virtę.
Įstrigusiu jūroje geidulių.
Ir kam dar svajoti! Juk veltui rašau,
Pagautas akimirkos įspūdžio,
Kaip tik tada, kai mane pasičiupo tyriausi jausmai.
Svajonės negelbės!
Tas jaunas paukštelis Nedėkingas buvo, yra ir dar bus…
Tad kam gi svajoti apie vaikystės metus,
Kam kviestis laikus, praleistus lizdely,
Kam aitrinti širdį,
Kam skaudinti ir dirbtinai kelti jos meilę lizdeliui!
Myliu šį lizdelį, labai myliu jį, Ir gaila, kad teks jį palikti,
Tačiau, mano lizde, lizdeli mielasis,
Atleisk man, prašau, kad sąžiningai prisipažinsiu,
Kad kai per ilgai tavyje užsibūnu, Ilgiuosi judėjimo, miesto gyvenimo,
Ilgiuosi žmonių… Taip, sakau tiesų!
Žinau, kad nesielgiu kilniai,
Žinau, kad ne veltui man sąžinė šnabžda,
Esu nedėkingas, nevertas lizdelio,
Bet, Dieve, ką man daryti? Ar galiu užgniaužti?
Žema, niekinga jausti ilgesį
Gyvenimo tuštybei, niekingam pasauliui
Ir tam užterštam miesto orui!
Atleisk man, atleiski, mielasis lizdeli,
Atleisk man, atleiski, mano miela mama,
Atleisk man, atleiski, mano brangus tėveli,
Atleiskit ir jūs man, mielosios sesutės,
Kad esu nedėkingas, kad tapau niekingas.
Bet jus visus myliu… garbės žodis – myliu,
Prisiekiu, kad Jūs man brangiausi,
Kad nieko už jus brangesnio pasauly nėra!
Tačiau aš kaip žmogus, kuris nuo vaikystės
Pradėjo vartoti nuodus ir negali nuo jų atprasti,
Net jeigu suvokia, kad pats sau kenkia,
Kad savo organizmų tais nuodais kankina,
Taip ir aš, nuo mažens prie šurmulio pratęs,
Prie šių moralinių nuodų, prie gyvenimo,
Dažnai tarp niekšingų žmonių,
Negaliu pakęsti per ilgos tylos Ir imu ilgėtis šurmulio, ilgėtis žmonių!
Štai toks mano poezijos bandymas. Tada man buvo 17 metų.
Profesorius Mykolas Riomeris
Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 213-215.
Fotografijos prieiga internete: https://www.europeana.eu/lt/item/2021802/LIMIS_186863601