1922 m. sausio 9 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Yra dar vienas itin įdomus dalykas: idėja Klaipėdoje inscenizuoti sukilimą, labai panašų į tą, kuris vyko Lenkijoje, Aukštutinėje Silezijoje, kai ją buvo norima prijungti prie Lenkijos. Lietuvoje pupuliarėja  „įvykusių faktų“ idėja ir valios, inscenizuojant veiksmus, demonstravimas. Ir labai gerai. Pilsudskio metodika protinga – veiksmas visada iškalbingesnis už norus ir lėtai vykdomus nutarimus.

Šiandien buvau susitikęs su žmonėmis ir paskaičiau laikraščių. Pasikalbėjau ir perskaičiau, kas įvyko pasaulyje per tas dvi savaites, kurias praleidau kaime. Vienas įvykis buvo itin svarbus, mat paskutinėmis praėjusių metų dienomis vadinamoji Ambasadorių taryba, Antantės organas, pagaliau Lietuvą pripažino de jure.

Tai reiškia, kad Lietuvą pripažino pagrindinės, šiuo metu pasaulį valdančios šalys: Prancūzija, Anglija, Italija ir mažoji, tačiau įtakinga jų bendrininkė Belgija. Svarbiausias tarptautinis Lietuvos pripažinimas, kuris ją išskiria iš daugelio kitų pokario valstybių. Na, Lietuvos džiaugsmą temdo faktas: šis pripažinimas neišsprendžia skausmingiausios problemos  neprijungia Vilniaus ir Klaipėdos prie Lietuvos valstybės. Šioji problema dabar priklauso nuo tarptautinių veiksnių, tad Lietuva mato, kad didysis jos skausmas tarptautinėje arenoje ignoruojamas, o pati neturi sąlygų ir priemonių šitai problemai savarankiškai išspręsti. Dabar ypač nerimaujama dėl Klaipėdos, mat artimiausiomis dienomis Klaipėdos likimą, kuris buvo kelis kartus atidėliojamas, spręs didžiosios valstybės. Viena alternatyva – atiduoti Klaipėdą vokiečiams – jau atmesta, tad belieka dilema: Klaipėdą prijungti prie Lietuvos autonomijos principais ar įkurti laisvą Klaipėdos valstybę („Freistaat“).

Pastarasis sprendimas būtų laikinas ir jam pritaria Klaipėdos vokiečiai, kurie labai nori išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos. Lenkai taip pat palai­ko būtent antrąjį sprendimą, kadangi ateityje, galbūt gavę Gdanską ir Klaipėdą, norėtų užsitikrinti savo pozicijas Klaipėdoje ir kartu turėti didesnę įtaką visiems Rytprūsiams, kuriuos ilgainiui prijungtų prie Lenkijos valstybės. Tai būtų etapas Lietuvai gauti, kad susidarytų vientisas plotas nuo Gdansko iki Dvinos (Dauguvos), Polesės, Dniestro ir Karpatų. Lietuva nori gauti Klaipėdą, nes tai būtų galimybė išlaikyti krašto tautiškumą ir ekonominį vientisumą, atsikratyti Lenkijos lūkesčių dėl didžiosios valstybės. Jeigu lūkesčiai išsipildytų, Lenkija Lietuvą prarytų. Vis dėlto labai maža tikimybė, kad didžiosios Europos valstybės įsiklausytų į Lietuvos prašymą. Dabar vyrauja įsitikinimas, kuris greičiausiai grindžiamas informacija, kad „Freistaato“ koncepcija laimės. Kas žino, ar ne todėl Lietuvą paskubėta pripažinti de jure ir taip užmigdyti jos budrumą. Yra dar vienas itin įdomus dalykas: idėja Klaipėdoje inscenizuoti sukilimą, labai panašų į tą, kuris vyko Lenkijoje, Aukštutinėje Silezijoje, kai ją buvo norima prijungti prie Lenkijos. Lietuvoje pupuliarėja  „įvykusių faktų“ idėja ir valios, inscenizuojant veiksmus, demonstravimas. Ir labai gerai. Pilsudskio metodika protinga – veiksmas visada iškalbingesnis už norus ir lėtai vykdomus nutarimus. Lietuva turi savo šaulius, savo idėją, tad turi imtis tokių veiksmų, kurie užtikrins jos ateitį ir nepriklausomybę.

Klaipėda. Buv. Fridricho Vilhelmo gatvės vaizdas. XX a. 4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 220-221.