1922 m. spalio 12 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Tad keliavau nuo vieno ministro pas kitą. Kalbėjausi su pačiomis viršūnėmis – tai visuomet efektingiausia. Turiu užsitarnavęs vardą, ir ministrai manęs nenori ignoruoti. Įsitikinau, kad mano nuomonė jiems iš tiesų yra labai svarbi.

Ketvirtadienis

Visą popietą praleidau bandydamas padėti Marynios sūnui (!) Steponui. Man rūpėjo ne tiek Steponas, nors ir jo buvo gaila, kiek Marynia, kuriai labai daug reiškia sūnaus buvimas šalia (aišku, jeigu ir toliau elgsis nepriekaištingai). Marynia labai bijo, kad praradęs pagrindą po kojomis jis vėl imsis senų darbelių.

Tad keliavau nuo vieno ministro pas kitą. Kalbėjausi su pačiomis viršūnėmis – tai visuomet efektingiausia. Turiu užsitarnavęs vardą, ir ministrai manęs nenori igrnotuo. Įsitikinau, kad mano nuomonė jiems iš tiesų yra labai svarbi.

Pirmiausia užsukau pas karo ministrą Balį Sližį, pas kurį užsukti prašė pati Marynia. Negalėjau suprasti telegramos turinio, o Sližys man paaiškino, kur slypi problema. Steponas nelegaliai kirto demarkacijos liniją ir atvyko į Lietuvą, tad valdžios atstovai sumanė jį išsiųsti atgal. Vis dėlto tokį potvarkį turėjo pasirašyti ne karo vadovybė, kuri neužsiima tokiais dalykais, o visuomeninio saugumo valdžia (administracija). Zarasų karo komendantas, apie jį telegramoje užsimena Marynia, tik vykdo civilinės valdžios įsakymą, o jis, Sližys, negali Zarasų komendantui nurodyti, kad pastarasis atšauktų Stepono išsiuntimą iš šalies be vidaus reikalų ministro Olekos žinios ir sutikimo. Jeigu Oleka jam praneš neprieštaraująs, kad Steponas nebūtų deportuotas, jis tą pat akimirką sulaikysiąs procesą ir išsiųsiąs telegramą Zarasų komendantui.

Tad nuėjau pas Oleką, jis manęs išklausė ir labai maloniai papasakojo, kad jokie leidimai kirsti demarkacijos liniją Vilniaus krašte neišduodami, mat šioji linija esanti besąlygiškai uždaryta. Tie Lietuvos piliečiai, kurie nori atvykti į neokupuotą Lietuvos teritoriją, privalo kreiptis į atitinkamoje neutralioje šalyje įsikūrusią Lietuvos atstovybę ir įrodyti, kad turi Lietuvos pilietybę. Įrodžius nebus kitų kliūčių – bus įleistas. Tačiau tas, kuris nelegaliai kirs demarkacijos liniją, bus išsiųstas atgal, nepaisant ar galėtų gauti leidimą kirsti liniją, ar ne. Na, nebent būtų įrodyta, kad asmuo į Lietuvą atvyko turėdamas priešiškų ketinimų. Tada jis būtų ne išsiųstas atgal, o areštuotas. Štai tokia yra tvarka. Tuomet, kai jau maniau, kad visos mano pastangos nueis veltui, Oleka pažadėjo padėti ir pasakė, kad vidaus reikalų ministras tik vykdo įsakymus ir pats iniciatyvos nesiima. Iniciatyva priklauso užsienio reikalų ministrui. Vadinasi, jeigu Užsienio reikalų ministerija sutiks Steponui netaikyti įstatymų, Oleka labai mielai sustabdys visą jo išsiuntimo procesą.

Paskui nuėjau pas užsienio reikalų viceministrą Klimą, kuris šiomis dienomis pavaduoja ministrą Galvanauską. Klimas priėmė, išklausė, turėjo tam tikrų pastabų ir, man negirdint, telefonu pasikalbėjo su Oleka. Po pokalbio pareiškė: kadangi Oleka sutinka neišsiųsti Stepono, šioji problema yra išspręsta. Tuomet vėl nukulniavau pas Oleką, kuris man įteikė telegramos, išsiųstos Rokiškio apskrities viršininkui Draugeliui, dėl Stepono neišsiuntimo iš šalies kopiją. Nešinas gauta kopija pasibeldžiau į Sližio kabineto duris, kad šis, remdamasis Olekos sprendimu, Zarasų komendantui parašytų, jog Steponas nebus išsiųstas už demarkacinjos linijos.

Taip problemą pavyko išspręsti. Turiu vilties, kad atitinkami įstatymai bus vykdomi laiku ir Steponas bus paleistas iš areštinės. <…>

Tuometinis Lietuvos užsienio reikalų viceministras, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto sigantaras Petras Klimas


Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 156-157.