1922 m. spalio 19 d. | Mūsų bibliotekos klausimu

Mūsų valstybė, keldama galvą iš karo degėsių, mažiausiai domės kreipė į bibliotekas tikroj to žodžio prasmėj t.y. kaip kultūros ir mokslo židinį. Dėl to valstybės kaltinti negalima, nes ji gindama gyvybę, saugojo nuo ugnies ir sunaikinimo paskutinius savo turto likučius.

Vokiečių okupacijos metu Švietimo M-ja ir kitos valdžios įstaigos rinko knygas ir krovė jas vienon vieton, kad paskiau pasinaudojus jomis, knygynų sandėlis rinko knygas ir krovė jas vienon vieton, kad paskiau pasinaudojus jomis kuriant sistemingą biblioteką. Tokiu būdu gavosi knygų sandėlis, pavad. Dabar Centraliniu Valstybės knygynu. Čia pateko daugiausiai įvairių rūšių bibliotekų liekanos ir geresni knygynai kai kurių mūsų dvarų: Liduokių, Vaitkuškių, Plungės ir kit. Be to, knygynui paaukavo pirmasis mūsų Prezidentas A. Smetona savo nuosavybės knygas (geresnes rusų bibliotekų knygas išvežė vokiečiai). Kadangi Valstybė turėjo daug gyvesnių ir opesnių dienos reikalų ir klausimų, iš Centralinio Valstybės knygų sandėlio lig šiol nesistengia padaryti sistemingos bibliotekos. Bet dabar, įsikūrus Universitetui, bibliotekos klausimas kyla aštriausiu ir svarbiausiu dienos klausimu. Valstybė be bibliotekos negali gyventi, nes tai rodo viso pasaulio kultūra, bet ir Universitetas be bibliotekos, tai muilo burbulas. Praktikoj šita žaizda pasirodė Varšuvos Universitetui, kada jis prieš vokiečių Varšuvos užėmimą, persikėlė be savo bibliotekos Rostovan. Rusija turėdama ne vieną savųjų bibliotekų, stengėsi palaikyti, ir Rostovo Universiteto biblioteką ir asignavo jai 40 000 rub., nors tai buvo tik lašas jūroj. Mes gi neturime nei vienos, nei, Valstybės, nei Universiteto bibliotekos ir nieko pas mus tuo reikalu nedaroma. Kultūros atžvilgiu būtinai reikalinga biblioteka. Čia kyla klausimas, kiek kokių bibliotekų turime turėti? Valstybė be bibliotekos negyvuoja; Universitetas be bibliotekos – silpnas ligonis. Iš čia išeina, kad reikalinga dvi bibliotekos; viena Valstybinė, kita Universiteto. Bet kur lėšos, butas, pamatinė knygų medžiaga ir žmonės, kuriant dvi bibliotekas? Jei rusai stengėsi tik palaikyti Rostovo Universiteto biblioteką ir asignavo 40 000 rubl., ir rinko aukas, tai kiek mums reikalinga asignuoti dviem naujai besikūriančiom bibliotekom? Žinoma, milijonai lėšų, o butų, pamatinės knygų medžiagos ir žmonių taip ir neturėsime; viena bibliotekų vistiek šlubos. Kuriant vieną biblioteką, medžiagą jos pamatui gausime iš valstybės centralinio knygyno sandėlio, o dviem vargiai ar beužteks tos pačios medžiagos, lėšų ir žmonių, nekalbant jau apie sunkiausią padėtį dėl buto. Todėl įsikurus Universitetui, iš jo profesorių personalo dar pradžioj savo gyvenimo susidarė laikinoji bibliotekos Komisija, manydama pasiūlyti Šviet, M-jai paimti Centralinį Valstybės knygų sandėlį medžiaginiu pamatu ir įsteigti vieną bendrą Valstybės ir Universiteto biblioteką, kaip tat dažnai daroma Vokioje. Bet kaip visur taip ir čia Komisija sutiko pasipriešinimus ir net iš pusės pačio Universiteto bendradarbio Vacl. Biržiškos (žiūr. „Lietuvoj“ NN 217 ir 220 Universiteto bibliotekos klausimu“).

Vacl. Biržiška tos nuomonės, kad Universitetas įsteigtų sau atskirą biblioteką, Valstybė – sau atskirą. Labai gera nuomonė. Kadangi iš Valstybės kišenio eina visos lėšos, tai klausimas ar jo užteks. Tikrai, kad ne. <…>

Profesorius Eduardas Volteris, Centralinio knygyno-archyvo vadovas prieš įsteigiant Centralinį valstybės archyvą. „Lietuvos albumas“. 1921 m

Šaltinis: 1922 m., spalio 19 d., Mūsų bibliotekos klausimu, Lietuva, (Nr. 237 (1059)), p. 1-2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1922-Spal.19&fbclid=IwAR0uece219a3g_Ks2eOA_u-gNpUREfdrS0BhrFzeZQXGc0ulMlJ0IINu7Yk