1922 m. vasario 12 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Nuspręsta reikalauti, kad visi žydų tautybės studentai išlaikytų lietuvių kalbos egzaminą, o jo neišlaikiusieji būtų pašalinti iš universiteto. Taip pat nuspręsta reikalauti, kad žydai medikai negalėtų dalyvauti tiriant krikščionių palaikus ir atlikti skrodimo. Lietuvių jaunimo antisemitinis judėjimas egzistuoja, tačiau jis laikosi tik dėl saujelės tautininkų, o saujelei vadovauja Marčiulionis („Pažangos“ narys), Čėpla ir keli kiti.

Pirmadienis

Vakar po pietų universitete vyko visuotinis lietuvių studentų susirinkimas ir buvo priimti aiškiai antisemitiniai nutarimai. Nuspręsta reikalauti „numerus clausus“, t.y. tam tikro maksimalaus skaičiaus, kurio negalima viršyti priimant žydus į universitetą. Numerus clausus buvo priimtas atitinkamai pagal žydų skaičių valstybėje. Taip pat nuspręsta reikalauti, kad visi žydų tautybės studentai išlaikytų lietuvių kalbos egzaminą, o jo neišlaikiusieji būtų pašalinti iš universiteto. Taip pat nuspręsta reikalauti, kad žydai medikai negalėtų dalyvauti tiriant krikščionių palaikus ir atlikti skrodimo. Lietuvių jaunimo antisemitinis judėjimas egzistuoja, tačiau jis laikosi tik dėl saujelės tautininkų, o saujelei vadovauja Marčiulionis („Pažangos“ narys), Čėpla ir keli kiti. Tautininkų draugijai priklauso, ko gero, tik dvidešimt keli nariai arba bent tiek jų yra matomi. Vis dėlto saujelė sugebėjo paveikti ir kitą jaunimą. Antisemitinis judėjimas universitete išsiplėtė dar rudenį. Tuo pat metu pradėjo veikti ir Tautininkų draugija. Reikia pripažinti: labai daug žydų pradėjo lankyti Lietuvos universitetą ir radosi pagrindas baimintis, kad universitetas pasidarys labiau žydiškas nei lietuviškas. Apskritai žydai, naudodamiesi flirtu, kurį su jais užmezgė Lietuva nuo pat savo gyvenimo pradžios, buvo linkę laikyti ją vos ne pažadėtąja žeme, kuri vykdo visus jų reikalavimus (beje, tuos kuriuos kitos šalys ignoruoja). Lietuva žydams turėjo tapti ir bandomuoju lauku ir žydų teisių precedento pavyzdžiu. Kadangi žydai labai karštai palaikė Lietuvą tarptautinėje arenoje, lietuviai jiems negailėjo pažadų ir suteikė išskirtines teises savo šalyje. Minios žydų patraukė į šalį ir čia apsistojo: jie traukė būriais iš Rusijos, Vilniaus krašto, Baltosios Rusios, o daugelis Lietuvos žydų pradėjo lankyti universitetą, kad išvengtų kariuomenės. Kitose šalyse, tarkime Lenkijoje, Vilniuje, Rygoje, žydai universitetuose nesijaučia lygiaverčiai su studentais krikščionimis, tad čia, Kaune tikėjosi visiškos laisvės ir galimybių gauti tokias teises, kad galėtų elgtis taip, kaip jiems patinka. Tad universitete jie elgėsi skandalingai, demonstratyviai kalbėjo ne tik žargonu, bet ir rusiškai, daug prasčiau lankė paskaitas ir dalyvavo moksliniuose darbuose nei lietuvių studentai. Tai labai erzino kolegas lietuvius, ypač nacionalistines jaunimo grupuotes. Savo universitete lietuviai jautėsi prastesni už žydus. Akademinių mokslo metų pradžioje dėl žydų elgesio kilo tam tikrų nesusipratimų. Daugelis žydų dėvėjo rusiškas studentų kepuraites, o lietuvių jaunimas, kurį erzino rusų valstybės simbolis, priėmė nutartį uždrausti studentams nešioti tokias kepurėles, ir priversdavo tuoj pat nusipirkti kitą kepurę arba skrybėlę, o rusiškąją atimdavo. Vis dėlto kepurėlių istorija dar nealsavo aiškiomis antisemitinėmis gaidomis. Vėliau prasidėjo rimtesnės problemos – visuotiniuose susirinkimuose vartojama kalba. Žydų jaunimas reikalavo, kad tie studentai, kurie nemoka lietuvių kalbos, turėtų teisę kalbėti rusiškai. Nors lietuvių jaunimas, priklausantis kairiųjų ir socialdemokratų stovyklai, vardan tolerancijos sutiko su šiuo reikalavimu, dešinieji kartu su saujele tautininkų labai smarkiai ir aršiai pasipriešino, neleido dėl to net balsuoti. Buvo nuspręsta be jokių išlygų uždrausti žydams per susirinkimus kalbėti rusiškai arba žydiškai. Taip tautinis lietuvių jaunimas pasiekė savo tikslą. Šiandien jau nė kalbos negali būti apie tai, kad akademiniai klausimai būtų sprendžiami ne lietuvių kalba.

Lietuvos universiteto studentai išvykos į Tilžę Vokietijoje metu. 1930 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 261-262.