1922 m. vasario 21 d. | Apie valstybinę vaikų prieglaudą

Pil. Prūsienės globojimo metu mirė daugiau per 30 kūdikių ir, pareikalavus gydytojui jos pasišalinimo, aš priverstas buvau sutikti, kad apsaugotum kūdikius nuo tokios globėjos. Po to buvo dėta pastangų, kad įkurtume prieglaudoja atskirą skyrių „Lopšelį“. 

Dėl įdėto „Tėvynės Balse“ Nr. 12 vasario 4-5 d. straipsnio „Kūdikių žindymas Lietuvoje“ laikau reikalinga pranešti šį:

Pil. Prūsienė šmeižia „Valstybinę prieglaudą“ kaip įžeistas asmuo. 1919 m. pabaigoj ir 1920 m. pradžioj ji buvo prieglaudos mažučių (pamestų) kūdikių prižiūrėtoja, kurių nepriimta į prieglaudą, nors ji ir buvo prikimšta vaikų (apie 120, vietos gi yra vos dėl 80), Socialės Apsaugos skyrius moraliai negalėjo.

Pil. Prūsienės globojimo metu mirė daugiau per 30 kūdikių ir, pareikalavus gydytojui jos pasišalinimo, aš priverstas buvau sutikti, kad apsaugotum kūdikius nuo tokios globėjos.

Po to buvo dėta pastangų, kad įkurtume prieglaudoja atskirą skyrių „Lopšelį“. Svarbiausią dėl tinkamo buto stokos ir beveik kasdien didėjant vaikų skaičiui, tas darbas ėjo be galo sunkiai. Bet nežiūrint į visą Departamentui pavyko, kiek leidžia aplinkybės ir dabartinės gyvenimo sąlygos, įsteigti prieglaudoj „Lopšelio“ skyrių, aptvarkyti jį, pritraukti prie darbo specialistą gydytoją ir specialistės seseles, kurios dirbo gydytojo, o ne Departamento nurodymais; pasekmės – visą sausio š. m. nemirė nei vienas kūdikis, o jų „Lopšely“ jau 57.

Ateičiai gi Departamentas išrūpino lėšų stipendijoms lavinti Vokietijoje tam tikrame institute specialistes seseles, ir dabar jau Berlyne „Kalserin Auguste Vietoria Haus“ moko trys seselės.

Ne pil. Prūsienei kalbėti apie mano specialybę. Man kaip specialistui pedagogui, 17 metų pašventusiam šiam darbui ir išauklėjusiam ne vieną dešimtį tokių, kaip pil. Prūsienę, pedagogių, arčia prie širdies tas darbas; tiesa, šio didžiojo karo metu man teko būti ir milicijos viršininku, ir kareiviu, ir karininku, bet dėl to savo specialybės neustojau.

Kas link prisidėjimo visuomenės darbe socialės apsaugos srity, Departamentas gali tik pritarti p. Prūsienei ir palaikyti jos nuomonę. Ir dabar, kiek leidžia gan apbrėžta D-to sąmata, visos esančios draugijos ir net savivaldybės gauna iš tos sąmatos pašalpos; skubiems reikalams esant D-tas rūpinasi gauti net atskirą kreditų, kad palaikytų taip reikalingą šiuo metu tų draugijų darbuotę.

Ir patį „Lopšelio“ skyrių, kai jis buvo šiek tiek aptvarkytas, Departamentas, ne kartą siūlė visai paimti tą skyrių vienai kitai draugijai, bet kol kas tai nepasisekė.

Šostokas, Darbo ir Socialės Apsaugos Departamento Direktorius.

Vaikų lopšelis Nr. 2. (Aušros g. 26). Pieno lašo draugija. 1938-11-02. Kauno miesto muziejaus fondai


Šaltinis: 1922 m. vasario 21 d., Apie valstybinę vaikų prieglaudą, Lietuva (Nr. 42 (864) p. 3

Prieiga internetu: https://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_64406_3

9+