1923 m. vasario 15 d. | Penkis metus pergyvenę

Tačiau jei šviesimės būsime darbštūs, mylėsime savo Tėvynę, narsiai ją ginsim, kaip ligšiol gynėme, kiekvienas sąžiningai savo pareigas eisim – mes ir Vilnių atgausim, ir dar labiau sutvirtėsim, praturtėsim, ir drąsiai atsistosim apšviestųjų, gerai susitvarkiusiųjų tautų, kaip Danų, Olandų, Norvegų, Šveicarų tarpe.

Jau penktą kartą žemė baigai keliauti aplink saulę, kaip Lietuva yra pasiskelbusi esanti Nepriklausoma Valstybe. Jau po penkis kartus mus aplankė žiema ir vasara ir daug mūs upių tėvas Nemunas senasis įpylė vandens į jūrą Baltąją.

Daug ir mes per tą laiką pergyvenome, didelį mūsų istorijos lapą Praamžius surašė ir atvertė. Kitą visą šimtmetį tiek nesame pergyvenę, nuveikę, kiek per šiuos penkis metus.

Tik truputėlį dirstelkim į atgyventum čia kalbamus metus:

Pasiskelbėm nepriklausomais 1918 m. Tečiau tie metai buvo mums dar vergijos metais: vokiečiai savo sunkią okupacijos ranka spaudė mus ir engė. Tat ištikrųjų prisieina tie metai beveik visai išbraukt iš mūs tikrosios nepriklausomybės metų. Pirmas 1919 metų pusmetis maža kuo geresnis už 1918 m. Tik vasarą vokiečiai išsikraustė iš Lietuvos. Reiškia laisvai savo nepriklausomybei darbavomės tik 3½ metų. Ką gi mes per tą laiką esam padarę?

Beveik be jokios armijos, beveik vien savanorių būriais nugalėjome priešus: bolševikus, bermontininkus ir dalinai lenkus. […]

Atgavom Palangą, nustatėm su Latviais ir Rusais sienas.

Gale 1918 m. mes neturėjom ir 1000 įvairių mokyklų. Tada jose besimokino vos 42 000 vaikų. Gale 1922 m. mes turėjome apie 1800 vien liaudies mokyklų, kuriose mokinosi daugiau 120.000 vaikų. Mokytojų seminarijų ir kursų 30, gimnazijų ir progimnazijų 99 (1918 m. jų buvo 22). Turime kelioliką įvairių specialių mokyklų. Įkūrėme universitetą.

Išrinkom Steigiamąjį Seimą, kuris išleido keletą šimtų įvairių įstatymų, kurių svarbiausi Konstitucija ir Žemės Reforma. Taigi turime svarbiausius savo šalies įstatymus, o nuolatinis Seimas, šalį bevaldydamas ir toliau leis įstatymus.

Vykdome Žemės Reformos Įstatymą. Jau esą išdalinta kareiviams ir kitiems bežemiams ir mažažemiams apie 1/3 visų dvarų. Išviso sudaryta apie 90.000 naujų ūkių.

Įvedėm, teisybė labai pavėlavę, savo tvirtus pinigus.

Savo darbais, ekonominiu (turto) pastovumu, taikia, gan vykusia politika privertėm visas svarbesnes valstybes mus pripažinti. Tik ačiu tam mūsų darbštumui ir tt. patraukėm savo pusėn mūs brolius klaipėdiečius. Įvykus Klaipėdos su Didžiąją Lietuva susijungimui mes labai ir labai sutvirtėsim bei praturtėsim. […]

Priminsime čia tik kai kuriuos svarbesnius darbus, kuriuos mes privalome atlikti:

Vilnius dar svetimųjų rankose. Neturime visuotino mokymo ir dar daug mūs vaikų liekasi bemoksliais. Dar daug darbo laukia bevykdant žemės reformą. Miškai blogai sutvarkyti, daugeliui vietų blogai prižiūrimi, vagiami ir naikinami. Turime dar daug netikusių valdininkų, kuriuos reik pakeisti geresniais. Žemės ūkis dar labai žemai stovi, žemė išdirbama „po senovei“, ir todel duoda gal tik dešimtą dalį to, ką ji galėtų duoti gerai išdirbama. Reikalinga pravesti daug naujų gelžkelių (kad ir gelžkelis iš Kauno į Klaipėdą). Girtuokliavimas baisiausiai siaučia po visą Lietuvą ir kariuomenėj ir tt.

Per kovą, ištvermę, darbštumą, taupumą, apsišvietimą, padorumą – laimėsime!

Kap. Ruseckas

11-ojo pėstininkų pulko žvalgų komanda ant arklių, su vėliava. Visų priekyje – vyr. leitenantas Ščepanavičius. Alytus, 1922 m. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: „Penkis metus pergyvenę“, Karys, nr. 7, 1923 m. vasario 14–21 d., p. 1–2.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0003824101-1923-Nr.7