1923 m. vasario 16 d. | Lietuvių tautos nepriklausomybės šimto metų sukaktuvių šventė Vilniuje

Švęsti tautos nepriklausomybės šventę nuo 1918 metų įėjo visoje Lietuvos Respublikoje į tradicinį paprotį, tolygų įstatymui. Ypač iškilmingai pradėjo švęsti atgavus Vilnių ir atvadavus Rytus. Ir kaip žmonės kadaise pulkų pulkais plaukė į Vilniaus Kalvarijas, taip dabar į sukaktuves.

Švęsti tautos nepriklausomybės šventę nuo 1918 metų įėjo visoje Lietuvos Respublikoje į tradicinį paprotį, tolygų įstatymui. Ypač iškilmingai pradėjo švęsti atgavus Vilnių ir atvadavus Rytus. Ir kaip žmonės kadaise pulkų pulkais plaukė į Vilniaus Kalvarijas, taip dabar į sukaktuves.

2023 metais vasario mėnesio 16 dieną dar iš pat ryto pradėjo pulkuotis piliečiai apie Tautos Namu, o į vidurdienį minia, kaip jūra, siūbavo: visi norėjo patekti į auditoriją 17 N., kur iš tradicijos kas metai ėjo paskaita apie tai, kaip šimtą metų atgal gyveno ir kovojo už laisvę ir savo teises protėviai. Kadangi prieš iškilmes garsus tų laikų lektorius istorikas buvo paskelbęs, kad jis savo paskaitą demonstruos su pagalba vienintelio visoje Lietuvoje išlikusio egzemplioriaus – šimtamečio senelio, kuris atminė dar 1922 metus, tai piliečiai visokiais būdais veržėsi į vidų ir norėjo pamatyti savo pranokėją; kiti norėjo išgirsti iš jo lūpų tai, kas amžinai įrašyta į istorijos lapus.

Minia nerimavo ir spaudėsi, bet vis tik į auditoriją pateko tik laimingieji.

Lygiai pirmą valandą plačiai atsivėrė profesoriaus kabineto durys ir paskui lektorį į auditoriją įvežė ratukais seną seną  seneliuką, tokį seną, kad jis labiau buvo panašus į bezdžionę, negu į jų pranokėją. Visa auditorija lyg apmirė. Seneliukas gi nė nekrustelėjo: susilenkęs ir susitraukęs kailinukuose sėdėjo savo vežimėly ir, tarytum, nieko prieš save nematė.

– Gerbiamieji ir gerbiamosios! – prabilo lektorius, pirma ilgai pažiūrėjęs į seneliuką, – šiandien mums tenka gera proga ir, pasakysiu, didelė garbė matyti, kalbėti ir susipažinti su vieninteliu gyvu išlikusiu mūsų protėviu, iš kurio lūpų šiandien išgirsime tai, kas šimtą metų atgal įrašyta į istorijos lapus…

Vienu matu visa auditorija suūžėjo, sustojo ir, rydama seneliuką akimis, smarkiai pradėjo jam ploti. Seneliukas krūptelėjo, išplėtė akis ir, kaip paukštis, kuriam pakirpo sparnus ir surišo kojas, ėmė neramiai žvalgytis.

Kai auditorija nurimo, seneliukas vėl įsigaužė į savo kailinukus, o lektorius kalbėjo toliau:

– Jei mesite žvilgsnį į 1922 metus, tai pastebėsim, kad tai buvo metai mūsų protėvių vidaus politikavimo ir viešojo išsipolitikavimo. Tais metais bepolitikuodami ir besitardami tarpe savo viešpataujančių partijų vadai buvo praloję liežuvius ir piėję prie galutinio vidaus visuomenės bankroto. Tais metais subankrutavo ne tik partijų lideriai, bet ir profesoriai su savo mokslo teorijomis ir aksijomomis …

–  Ar tai teisybė? … Ar teisybė? … Paklauskit jo? …. pasigirdo iš auditorijos atskirų balsų.

Lektorius nutilo, priėjo prie seneliuko ir, pakrutinęs jį už alkūnės, paklausė:

– Dėduk, a dėduk! …. Ar teisybė, kad 1922 metais profesoriai prakišė su savo teorijomis, o viešpatavusios Lietuvoje politinės nusipolitikavo ir moraliai susibankrutavo? …. Ar teisybė, a?

– Ar mon ku sakai? – prašvepleno seneliukas ir atsigrįžo į lektorį.

– Aš klausiu ar teisybė, kad tūkstantis devynišim ..

– O kiek jam metų? – vėl kažkas pertraukė lektorį, – Paklausk kiek jam metų?

– Dėduk, a dėduk! Čia nori žinoti, kiek tamstai metų?

– Ar mon ku sakai? – vėl prašvepleno lūpomis seneliukas.

– Aš klausiu, kiek tamstai metų? … Kada gimei?

– Kada gimiau … Nebeatmenu … Senai: dar aš mažas buvau, kai lenkai Kaune buvo Žaliajį Kalną okupavę!

Visi nutilo ir persižvelgė.

– Dėduk, tamsta ką nors painioji: gal Vilniuje Gedimino kalną, ne Žaliajį, – perklausė jį lektorius.

– Ne, Kaune Žaliajį, gerai atmenu: su generolu Kliausu pryšakyje … Ant placuvkų tada armotos stovėjo, o Stšechoj Rodzinoj buvo jų štabas.

Ir vėl visi persižvalgė.

– O štabas kur sakai buvo – Rodzinioj Stšechoj?

– Taip, Stšechoj Rodzinoj.

– Kaune?

– Kaune.

Lektorius priėjo prie kabėjusio sienoje 1922 metų Kauno miesto plano ir padedamas kelių klausytojų išžiūrėjo ne tik visus Kauno priemiesčius, bet ir visą Kauno apskritį, ir vis tik Stšechos Rodzinos niekur nerado.

Stebėjos ir auditorija, ir visi vartė istorijos vadovėlio lapus.

– Na, o pasakyk dėduk, ar ilgai tada lenkai Kaune išsitūrėjo?

– Ne, neilgai: 1923 metais ponas Pilsudskis pats savo geldavėj ponui komisarui Pestiniui ir valgyt vežiojo ir prašė, kad tik nepabėgtų, kol ateis daugiau raudonkelnių, o komisaras Jūrose ir nakvojo ir vis tik prašė Varšuvos, kad jam nors valgyt prisiųstu…

– Na, o Žaliojo Kalno okupantai ką darė?

– O jie vis laukė ir laukė, kada ateis koniec kovienski ir, pagaliau, belaukdami visai sustraukė.

– Nieko nesuprantu, – gūžtelėjo pečiais ir lektorius, – kažkas painiojama su Klaipėdos krašto spekuliantų užplūdimu ar ką?

– Geriau tegul mums papasakos apie tų laikų politines partijas, – vėl paprašė kažkas iš minios.

– Na, o pasakyk mums, dėduk, kodėl buvo nusipolitikavusios ir susibankrutavusios lietuvių politinės partijos?…

– Teisybė, teisybė: daug susibankrutavo: ir valstiečių ir miestiečių, tik vieni bankai su ostais…

– Aš ne apie bankus, dėduk, mums svarbu kodėl supyko tada dvi broliškai sugyvenusios per 1922 metus partijos – krikščionys demokratai ir socialistai liaudininkai?

– Ko supyko? a gi to supyko, kad soc. liaudininkai pareikalavo, kas krikšč. Demokratai užleistų jiems vieną vyskupo vietą ir vieną kanauninko ir kad bent keli klebonai būtų iš liaudininkų.

– Na, o krikščionys ką – sutiko?

– Sutikt sutiko, bet pareikalavo, kad liaudininkai socialistais nebesivadintų.

– Žinoma, liaudininkai atsisakė?

– Ne, sutiko.

– Sutiko!

– Taip, liaudininkai sutiko, bet krikščionys nebesutiko.

– Kol gi krikščionys nebesutiko?

– O tol nebesutiko, kad liaudininkai išstatė du kandidatus – vyrą ir moteriškę… Ir prasidėjo vaidai.

– Stebėtini dalykai! Stebėjos ir guščiojo pečiais visa auditorija. Pagaliau visi taip susidomėjo savo protėviais, kad iš vietų pradėjo klausti:

– O tu pasakyk mums, dėduk, Meno Kūrėjų Draugija tada Kaune ar buvo?

– Buvo. Ir Meno Kūrėjų Draugija buvo, ir trys dramos trijose asabose buvo, ir Baltosios Veneros klūbas buvo. Ko tik tada Kaune nebuvo!

– Koks sakai klūbas, Baltosios Veneros?

– Taip, Baltosios Veneros Klūbas poetų… „Linksmame Kampely“.

– Taip…. „Linksmų Kampelių“ tada Kaune daug buvo: būdavo vakarą išeisi miestan, tai tik ir girdi – či-ru či-ru tra la laa, tra la laa …

– Ai ai ai! – stebėjos visa auditorija, kaip linksmai gyventa jų protėvių.

– O Meno Kūrėjų Draugijoj menininkų daug buvo? – paklausė vienas menininkas.

– Menininkų, menininkų nebuvo.

– Kaip taip nebuvo! O Draugiją kas valdė?

– Artistai.

– Artistai?!

– Taip artistai… Buvo ir gastrolerių.

– Tai vaidybos, bet buvo gi ir kitų menininkų?

– Ne gi, sakau jokių menininkų nebuvo, o tik artistai ir gastroleriai.

– O ką gi jie veikė, šitie artistai ir gastroleriai?

– Dūkmielį šoko.

– Dūkmielį šoko!… Kas tai per šokis?

– O toks, kad vienas kur suktesnis savo dūdelėn pūtė, o kiti, visi susidarę grupėmis ir poromis, vienas prieš kitą šoko.

– Na jau, taip vis ir šoko ir nieko nedirbo, – užsigavo menininkas.

– Kaip nedirbo – dirbo. Ir labai daug dirbo: kiti net po tris po keturias algas ėmė. Daug dirbo, dar daugiau žadėjo, bet kai pinigus sau išsimokėjo, o doleriai patys išnyko, tai ir pradėjo dūkmielį.

– Taip nieko ir nepadarė? – su ironija pašiepė senelį menininkas.

– Kaip nepadarė, sakau gi kad padarė, ir labai daug padarė: biuletenį ateinančioms kartoms paliko…

– Štai jis!.. Štai jis!.. sušuko kažkas gale auditorijos ir didžiausiu atsargumu iškėlė aukštyn sutrunijusių dokumentų pluokštą.

– Kas buvo arčiau, skaitė žiūrėjo ir stebėjosi.

Pagaliau, seneliukas pavargo ir pradėjo vaipytis.

– Ko dėduk pavargai ar miegučio nori? – paklausė lektorius.

– Pienelio noriu – praverkšleno jų protėvis.

– Tuojau, dėduk, tuojau, tuojau … ir lektorius paplojo senelį delnu per pečius.

– Ponas lektoriau, leiskite ir man duoti jam vieną klausimą – paprašė sėdėjusi pirmame suole skaisti grakšti mergelė, pirma pasišnibždėjusi su kitomis poniomis ir panelėmis.

– Prašau.

– Dėduk, o pasakyk tamsta mums, kokia tada buvo mada – kaip ponios ir panelės rėdės?

– Prastai rėdėsi, labai prastai: medžiaga jau per daug brangi buvo. Būdavo Mitropolitanej cibulklopsuose kai susėsdavo už stalo, jai atrodydavo, kaip pirty. Tualetu reikdavo pastalėn lenktis žiūrėti… didelis brangymetis buvo: viena jakutė ir vienas cilinderis tūkstantį litų kaštavo .. O už savo žmonų medalijonus vyrai po penkis po šešis tūkstančius litų mokėjo…

– Oi oi oi – kas per brangymetis buvo! O kas tokie cibulklopsai?

– Cibulklopsai, cibulklopsai, tai tokie vakarėliai: viena ponia sukviečia kitas ponias, kurių nepakviečia, tos aplink dūkmielį šoko.

– Ir dažnai tokie vakarėliai būdavo?

– Dažnai, labai dažnai: kitataučiai pavargdavo nuo tų vakarėlių ir iš Lietuvos bėgdavo… O dūkmielis tais metais buvo madoj, nelyginant kaip suktinis: ji šoko profesoriai ir neprofesoriai aplink universitetą, ponios salionuose, cubulklopsuose, labdaringuose posėdžiuose… Šoko ir daktarai kurie nesėdėjo gauptvachtoje. Visi šoko?

– O dėl ko daktarai sėdėjo gauptvachtoje?

– Dėl to kad tais metais jokių epidemijų nebuvo ir kad alučio mažiau gertų.

– Dar vienas klausimas,  – atsistojo spaudos atstovas: – o tamsta pasakyk, dėduk, kaip tais metais laikėsi spauda, kas buvo jos atstovai?

– Spauda tais metais laikėsi puikiai, o jos atstovai tebebuvo tie patys: Jan Škeč z Zielionej Góry ir Pavel Chapgevesensem iš Faterlendo. Gabūs tai buvo vyrai ir abu veikė konlakte.

– Aš trumpai, visai trumpai, tik vieną paklausimą, tik vieną, atsistojo ir advokatas – pasakyk mums, dėduk, kas geresnis buvo tų laikų advokatas.

– Advokatų gerų buvo daug, bet visų gerieji tai Pasuolių žydeliai: jie per vieną savaitę atgaudavo rekvizuotus miškus.

– O už kokį honorara.

– Pusę atgautojo ir da kitą tiek kelmų patys gaudavo iš šalies!

– Bepigu jiems buvo atgauti ir gauti, kad jų ministerijoj tada devyniomis kalbomis kalbėjo, o pamėgink tu dabar, – pramurmėjo advokatas ir atsisėdo.

Pradėjo klausti senelį ir kitų profesijų atstovai. Senelis vis atsakinėjo ir juo toliau, juo nesamoningiau. Taip antai vienam intendantui atrėžė, kad jo pirmtakūnai manę, kad ne vien siela, bet ir žirniais galįs gyventi žmogus … Muitininkus labai lakoniškai atsakė, kad kaip buvę iš pradžios taip esą ir būsią visados … Pagaliau, piktai arėžius vienam inžinieriui, kad jo pirmtakūnai 1922 metais akmens anglimis kelius žviravoję, o sijomis garvežius kurenę, – visi pasipiktino ir jį išvežė iš auditorijos.

Visiems pasidarė nesmagu ir gėda dėl savo protėvių.

Kad šiek tiek suminkštintų įspūdį ir atitaisius ūpą lektorius ėmė kalbėti apie tą laiką pasaulio džentelmanus galiūnus, kadaise iškėlusius ir išaukštinusius Liberte obalsius ir vėliau, kruvinojo karo metu, draug su savo sėbrais davusius raštu pažadus ir pasiskelbusius taikos teisybės būdėtojais ir mažųjų tautų tautelių globėjais užtarėjais … Tačiau klausytojų ūpo jau nebeatitaisė: Ypač visiems pasidarė nejauku, kai lektorius ėmė pasakoti, kaip tie tautų tautelių globėjai užtarėjai su tokiu lengvumu konstatavo „karžygių“ Želikovskio užgrobimą.

– Gana!.. Gana!.. pradėjo šaukti neturėdami kur iš gėdos dėtis klausytojai.

Pasidarius bendrai suirutei, lektorius apleido katedrą.

Tais metais klausytojai užmiršo jam ir paploti.

(Tęsinys bus 1924 m. vasario mėn. 16 d.)

Red. Straipsnys kiek sutrumpintas

---

Publikuojamo feljetono autorius rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957). Gyvendamas Kaune Jis pradėjo rašyti feljetonus, mėgindamas, tarsi vizionierius, įsivaizduoti kaip Lietuva Vasario 16 d. švęs valstybės Nepriklausomybės sukaktį. Tekstuose buvo žvelgiama ne tik į ateitį. Atskirais atvejais mėginta savotiškai pažvelgti ir iš ateities į esamą laiką, išryškinat valstybės ir visuomenės gyvenimo ypatumus, kaip kad ir šiame, 1923 m. rašinyje. Kiekvienam tekstui buvo planuojamas jo tęsinys vis kitais metais. Taip savų publikacijų sulaukė išskirtiniai pasakojimai kaip Lietuva švęs Vasario 16-ąją 2020, 2021, 2022, 2023, 2024, 2025, 2026, 2027, 2028 metais. Šių publikacijų tęsiniai dažniausiai buvo spausdinami jau vis kitame laikraštyje, pavyzdžiui, „Lietuvos“ laikraštyje 1920 m publikuoto teksto „Lietuvių Tautos šimto metų sukaktuvių šventės“ tęsinys išspausdintas 1921 m. „Laisvės“ laikraštyje. Vėliau trys paeiliui 1922–1924 m. publikacijos pasirodė „Lietuvos“ laikraštyje, 1925 m. tekstas „Lietuvių Tautos nepriklausomybės šimto metų sukaktuvių šventėje Vilniuje 2025 m. vasario mėn. 16 d. paskaita“ žurnale „Lietuvis“, 1926 m. „Lietuvos žinių“ laikraštyje, 1927 m. „Lietuvio“ laikraštyje, o dar vienas tęsinys pavadinimu „Lietuvių Tautos Nepriklausomybės šventė Vilniuje 2028 m.“ 1928 m. „Lietuvos aide“. Išskirtina, kad visus šiuos tekstus jungia prarasto Vilniaus – valstybės sostinės motyvas. Plačiau apie A.Žukausko-Vienuolio gyvenimą ir veiklą Kaune rekomenduojame skaityti Alvydo Surblio publikacijoje – Kaunietiškos A. Žukausko-Vienuolio gyvenimo ir veiklos akimirkos in  https://knyga.kvb.lt/lt/daugiau-naujienu/itemlist/tag/Vaistininkas

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas prof. dr. Jonas Vaičenonis

---

Šaltinis: „Lietuva“, Lietuva, Nr.38, 1923 m. vasario 16 d., p. 2-4.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB00AD2076-1923-Vas.16