1918 m. kovo 31 d. | Petras Klimas | Dienoraštis: Velykos
Velykos. Sėdžiu namie ir taisau Janulaičio „ įtaisymus“. Darbas iš tikrųjų nedėkingas: tas senas mūsų rašytojas dar visai nemoka rašyti, nemoka aiškiai, tiksliai, rimtai savo ir svetimų minčių dėstyti. Šalia to begalės naujų terminų ir nėra kada pasirausti.
Velykos. Sėdžiu namie ir taisau Janulaičio „ įtaisymus“. Darbas iš tikrųjų nedėkingas: tas senas mūsų rašytojas dar visai nemoka rašyti, nemoka aiškiai, tiksliai, rimtai savo ir svetimų minčių dėstyti. Šalia to begalės naujų terminų ir nėra kada pasirausti.
Po pietų nuėjau j Biržiškus „atsigavėti“. Išbuvau iki 10 vis plepėjau. Gal ir teisingai pasakė Biržiška, jog man evangelijos receptu reikėtų liežuvis išpjauti, nes jis į pagundą veda. Pagalios išėjo kalba apie „bolševikus“. Dabar atvažiavus iš Rusijos Noreikai, Variakojams, Petruliui ir Škirpai, teko patirti, kas tai yra „proletariato diktatūra“. Pažadėjau šį tą laikraštin parašyti, kad žmonės iš anksto „imunitetą įgytų“. Susilaukiau pasipriešinimo iš Janulaičio ir visų kitų. Girdi, tai būtų vanduo ant vokiečių malūno. Tas tiesa ir aš sutinku, bet jau mano toks yra likimas, kad noriu surasti ne tik minties pasaulyje, bet ir socialiniame absoliutiniai galimąją realingą liniją, ir todėl priverstas kraštutinumus lamdyti, kaip maksimalizmą, bet dėl to ypačiai nei šen, nei ten nepritapti, kaip ir ore kyboti. Kalbėdamas su kairiaisiais, aš visai sąmoningai smerkiu jų maksimalistišką taktiką ir jų nusistatymams priešinuosi, kad jie bent paabejotų dėl savo „tabu“ ir pasidarytų artimesni mano tikimajai absoliutiniai galimajai ir realiniai būtinajai visuomenės plėtojimosi linijai. Tuo būdu pats jų darbas turėtų visuomenėje vaisingesnių išdavinių ir teisingi jų reikalavimai gautų gyvesnio įsikūnijimo, nes eitų visuomenės plėtojimosi apytikriais keliais (arčiau prie tikrosios „linijos“). Iš kitos gi pusės, kalbėdamas su dešiniaisiais, aš visai sąmoningai smerkiu jų kraštutiniąją oportunizmo taktiką ir tuo būdu, kaip nepartinis ir negrupinis žmogus, stengiuos versti juos rimčiau atsižvelgti j opozicijos reikalą ir daugiau įgyti apykantos bei atodairos. Ir tokiu savo darbu aš nepritampu nei prie vienų, nei prie antrų, bet aš ir nenoriu pritapti. Nes jau kelis kartus, ypačiai Taryboje, aš pamačiau, kad be tokios „niveliacijos“ bendras Lietuvos darbas nukęstų ir ne pirmyn stumtų visuomenės evoliuciją, bet ją tramdytų, ardytų, skaidytų be realinio išdavinio. Jeigu man pasisektų bent kiek kraštutinumai surimtinti, įpratinti į realinę atodairą ir į bendrą kad ir kovos, bet ne pairimo lauką aš jausčiaus darąs pozityvų darbą. Man rodosi, jog to pozityvaus darbo man vis tik jau šiek tiek pasisekė padaryti. Aš čia sau jaučiuosi teisėtas prisiimti visų pirma pastarosios Tarybos sesijos išlaikymą, nesuskaldant vėl Tarybos. Aš ne tik rūpinausi sulaikyti kairiuosius nuo išstojimo, ką jie visai rimtai manė vėl padaryti, bet ir pačioj Taryboje įnešdamas pataisą prie pareiškimo prie notifikacijos Vokietijai . Ta pataisa tai ir buvo tas šiaudelis, kurs išlaikė Tarybos vienybę, nors nepanaikino kontrastų ir, tiesą sakant, nieko dargi „esencialinio“ nedarė. Bet ji ėjo prieš kompromisinę Prezidiumo dvasią, priešinosi iš anksto nustatytoms vėžėms ir tuo būdu „sotino“ opozicijos troškulį „nepasiduoti faktams“. Reikia betgi pastebėti, jog ir opozicija pati čia jau dirbo mano linkme ir būtent pati išsigelbėjo, kai Vileišis ir Biržiška, iš pradžių atsisakę visai balsuoti, savo balsus padavė ir sudarė pataisai „išganingą“ daugumą.
Tiesa, mano toks darbas nepadaro man „protekcijos“, bet jausdamas save visiškai nepriklausomu žmogum, be to dar ir pakankamai kol kas pajėgiu išsilaikyti visuomenėje, tokios protekcijos aš neprivalau ir tur būti neieškosiu. Ir visiškai vienas likdamas, aš, dar ligi sąmoningai savo keliu eidamas, nematau savo darbo nereikalingumo. Gal aš visai iš politikos pasitrauksiu, bet to paties takto aš turėsiu laikytis tūkstantyje kitų sričių. Nes gyvenimas ir Kosmos eina, kad ir pikčiausiai stumiamas, vis tik geležinių pusiausvirumos dėsnių keliu, kurs ir yra tikslingo plėtojimosi potencija. Iš kairės reikia stumti ir juo labiau, bet nereikia kaktos daužyti į akmenio sieną ir gėrėtis savo principingumu, neįsiterpiant į realingą vagą, kuri gal pamažėliau, kartais bemaž neįmatomai, betgi patvariai, nuosakiai, tikslingai ir tvirtai veda į statomąjį tikslą. Principinis „maksimalizmas“, surištas su praktikos „minimalizmu“ to paties principo naudai – šit yra realinio darbo krypsnis. Trumpai sakant: imk visumą dalelytėmis, dalelytėmis nesitenkindamas.
Lenkai stebisi, kodėl lietuviai, nepriklausomybę gavę, nešoka, nedemonstruoja, kaip kad jie. O lietuviai jau žiūri tolia, kas daryti. Kas gauta, tai gauta. Džiaugsmu tat dar nepatvirtins. Reikia įsręžus toliau kovoti. O kaip tik toji kova dar priešais.
Šaltinis: Petras Klimas. Dienoraštis 1915-1919. Čikaga, p. 249-250.