1918 m. spalio 1 d. | Jonas Basanavičius | Kiek esama lietuvių Vilniuje?

Jau yra pripažinta, kad lenkybė Lietuvoje yra tai grynai bažnytinis padaras. Lenkų dvasios kunigija kelis šimtus metų besirūpindama ne tiek katalikybės platinimu Lietuvoje, kiek lenkų kalbos, kuria Dievo žodį skelbė bažnyčiose, padarė tai, kad toji lenkų kalba labai mūsų krašte išsiplatino, o rytuose dargi spėjo vienur kitur lietuvių kalbą visiškai iš žmonių burnos išrauti. Nors lenkų politikai, bažnyčios pagalba, ilgainiui ir pasisekė kai kur lietuvių tautos dvasią nuslopinti ir daugelį žmonių nutautinti, bet vis tik dar ilgus metus, nors nutautėję, lietuviai jautėsi su savo krašto istorija surišti esą ir, kaip rodo dar XVIII ir pradžios XIX šimtmečio dokumentai ir kiti įvairūs raštai, visados save lietuviais vadindavo. Kaip visoje Lietuvoje bajorų tarpe buvo paprotys save lietuviais laikyti, taip ir Vilniuje ne kitaip būti turėjo. Taip bent spręsti galima iš M. Balinskio knygos „Opisanie statyczne miasta Wilna“ (Wilno 1835, p. 61), kur jis, apie Vilniaus miesto gyventojus rašydamas, sako:„Vilniaus miesto gyventojai savo kilme yra lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Gyventojų kitų tautų yra taip maža, kad jie šiuo žvilgsniu nė kokio skyriaus negali daryti“. Neminėdamas 1835 metais lenkų Vilniuje, Balinskis paduoda šitame mieste gyventojų, būtent vyrų 17,953, moterų 17,969, viso labo 35,922, tame skaičiuje vienų žydų 20,646, o iš likusiųjų 15,276 krikščionių, tarp kitų tuomet buvę: dvasininkų 711,bajorų 6658, valdininkų 718, vaisbių (prekijų) 272 ir miestelėnų 4,930, kurie visi, be abejo, save laikė lietuviais. Tik po 1931 m. „Krakusmečio“ ir 1863 m. „lenkmečio“, kada lietuviai pradėjo save lankais vadinti. Tačiau šitų nutautusių gyventojų tarpe visados buvo ir gana didis skaičius grynų lietuvių, ne taip dar senai Vilniun atvykusių iš provincijos ir nespėjusių dar nutausti; nors gyventojų sąrašus 1897 m. darant, regis, dėl; lenkų agitacijos, Vilniuje lietuviais užsirašė tik 3,333 žmonės; nedaugiau jais užsirašė ir administratoriui Michalkevičiui paliepus Vilniaus bažnyčiose statistikos žinių rinkti apie lietuvius, kaip ir vokiečiams tokias pat žinias renkant, išsiimant duonos korteles. Todėl, rasit, bus įdomu sužinojus dar vienos statistikos išdavinius, kuriuos apie Vilniaus gyventojų lietuvių tautybę buvo surinkta 19183 m., o kuriuos čia pirmą kartą skelbiu.

Žinoma yra, kad „Sąjunga pagrąžinimui teisių lietuvių kalbai Rymo katalikų bažnyčiose Lietuvoje“ buvo rūpinusis lietuvių kalbos įvedimu bažnyčių pamaldosna visose parapijose, kur tik lietuvių gyvenama. Todėl ji buvo susirūpinusi tuo, kokiu būdu galima būtų lietuvių kalbą įvesdinti ir tose Vilniaus bažnyčiose, kurių parapijose lietuviai daugiausia gyvena. Susekti tikrajam Vilniaus lietuvių skaičiui ir sužinoti, kuriosna bažnyčiosna yra būtinas lietuvių kalbos įvedimas, „Sąjunga“ buvo 1912 m. privatiniu būdu per savo pirmininką d-rą A. Paškevičių kreipusis į Vilniaus gubernatorių, prašydama susekti, kiek galima tikresnį lietuvių skaičių Vilniuje. Gubernatoriui Vieriovkinui liepus, policijos agentai sąrašą gyventojų darė, išklausinėdami apie gimimo metus ir tautybę ir susekė štai kokių skaičių:

1) Šv. Jokūbo par. Iš 18,000 gyv. Lietu buvo 5,200

2) Šv. Rapolo…………20,00…………………….. 12,000

3) Aušris vartų……….10,490……………………..60

4) Visų Šventųjų…….18,782……………………..382

5) Bernardinų…………8,000……………………….3,200

6) Dominikonų……….5,364………………………..202

7) Šv. Petro ir Paul…..7,485……………………….1,185

8) Šv. Jono……………..7,200………………………..200

9) Šv. Mikalojaus…….500…………………………..500

10 ) Mariavitų………….800…………………………..30

11) Šv. Onos……………900……………………………?

Viso labo………………….96,591………………………22,279

Šitie skaitmens iš gubernatoriaus kanceliarijos man valdininko Vasilevo suteiktos rodo, kad visų Vilniaus gyventojų katalikų skaičiuje 1913 metais lietuvių būta 28,08%. Iš šito sąrašo taip pat matyti, kad Šv. Jokūbo ir Šv. Rafalo parapijose, kuria daugiausia yra persikėlusių iš Ukmergės ir kitų Kauno gubernijos apskričių, gausingai yra susitelkusių lietuvių ir kat tų parapijų bažnyčiose yra būtinai reikalingos artymiausiu metu – jei karo laiku skaitmens nepasikeitė – lietuvių kalbos įvedimas pamaldosna, nežiūrint sulenkėjusių parapijonų prieš lietuvius agitacijos. Taip pat reikėtų lietuvių kalbą dar įvesti į Bernardinų ir Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčias, kurių parapijose nemažas yra lietuvių skaičius.

Vilnius, 1918 m. (nuot. https://www.miestai.net)

Dr. J. Basanavičius

Šaltinis: Basanavičius, J (1918, Spalio 1). Kiek esama lietuvių Vilniuje? Lietuvos aidas 94 (142), p. 2. [žiūrėta 2018-08-10] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66564&seqNr=2