1918 m. spalio 8 d. | Petras Ruseckas | Dėl mūsų belaisvių

Be abejo, kiekvienas kas turi nelaisvėje giminaitį, draugą, pažįstamą – tešelpia jį siuntiniais. Didžiausia šventė, žymiausis kai kuriam laikui atsitikimas belaisviui siuntinys gauti! Beveik panašiai esti ir laiškų jiems gavus!

Mūsų belaisviai gaudavo (gal ir gauna?) didelės paspirties iš mūsų nelaisvių šelpiamų komitetų – Šveicarijoj ir Danijos Kopenhagoje. Paspirtis ta, kaip žinoma, daugiausia, net dargi išimtinai, mūsų išeivių amerikiečių skatikais sukrauta. Kaip didžiai mūsų belaisviai yra dėkingi amerikiečiams ir kitiems šelpėjams, ir apskritai visiems tiems, kurie jų sunkiu padėjimu rūpinosi, kurie padeda jiems nešti jų sunkią nelaisvės naštą – apie tai tegali gerai, tikrai suprasti tik tie, kurie tą naštą kėlė ir kelia. Kiek tai jų sveikatos, pajėgų sutaupyta, kiek sunkių, liūdnų nelaisvės valandų pradžiuginta, palinksminta!… Bet dabar tam tikroms sąlygoms atsimainius ir komitetas begali daug mažiau mūsiškius šelpti. Dabar priėjo eilė mūsų visuomenei Lietuvoje pačiai šiuo reikalu daugiau pasirūpinti.

Be abejo, belaisvių padėjimas ne visų ir nevisur vienodas. Kareiviai, dirbantieji laukuos, ypač pas ūkininkus ir mažesniuosius dvarininkus, pasituri visai neblogai, o dažnai gal ir visai gerai. Kitų kitoks padėjimas, betgi įvairus. Aficieriai gauna algos ir jei valgomieji produktai būtų pigesni, o dar svarbiau, jei jų galima būtų gauti, jie už tą savo algą galėtų vidutiniai, apygeriai gyventi. Šiaip gi būtinai reikalauja pašalpos, labiausia gi maistu. Klausimas, kaip tas reikalas atlikus, kaip jiems pašalpos suteikus? Čia vėl, kaip ir visuomet panašiais atsitikimais, neapseis be visuomenės kišenės pajudinimo, be filantropijos. Bet reikia pasirūpinti tą kišenę – šiuo atsitikimu judinti kuo mažiausia, tik neišvengiamu, būtinu reikalu, nes ji ir taip per dažnai judinama, krečiama, čiupinėjama. Taigi kad neatsibostų, kad neįgristų, ypač šioje taip sunkioje gyvenimo valandoje. Todėl reikia pasirūpinti tas reikalas – belaisvių šelpimas – sujungti su komercijos dėsniais, kaip kad lenkai yra su savo belaisviais padarę.

Jie šelpti savo belaisvius šelpia ir dargi daug jais rūpinasi, nes juos laiko žymiu (skaičiumi) savo visuomenės dalimi, kurios užmiršti nė kaip negalima. Bet šelpdami ir rūpindamiesi atsižvelgia į jų – belaisvių – medžiaginį stovį. Kareiviams, kurie jokios arba visai menką algą ( o tokių daugiausia) tegauna, produktai siunčiami dovanai. Aficieriams jie parūpina pigiomis kainomis produktų savo krašte (Lenkijoje). Aficieriai atsiunčia į tam tikrus komitetus pinigus, nurodo, kas jiems siųsti, ir tie komitetai pildo jų norus, siųsdami produktus už atsiųstuosius pinigus, iš savo pusės nieko neprimokėdami (taip bent skaitoma, kad nieko neprimoka). Ir aficieriams žymus palengvinimas, ir visuomenė viena našta mažiau neša. Koks tai didis palengvinimas lenkų aficieriams, kaip tai jų norams ir reikalams atatinka, galima numanyti iš to, kad jie, kai buvo jiems pranešta apie tos produktų siuntinėjamosios draugijos įsteigimą, ūmai, nieko nelaukdami puolė siųsti tiems komitetams pinigus. O kiek buvo džiaugsmo gavus pirmąjį siuntinį gerų, palyginti nebrangiomis kainomis produktų.

-Ką kažkur ir kažkaip mūsų algos pinigus leidus – sakė jie – mes kur kas geriau už tuos pinigus produktų užsakysime. Tegu tik bus kur ir kaip.

Tie komitetai siunčia jiems įvairių kruopų, paprastos duonos, sausainių, kartais lašinių, sviesto, dar šio to, žiūrint, kiek užsakyta ir kiek galima produktų gauti.

Apie tai kokie šiame ar kitame momente gaunami produktai – komitetas praneša į belaisvių stovyklas.

Taigi ar negalėtų ir mūsų visuomenėje susidaryti ir darbuotis panaši draugija? O dabar tos draugijos uždavinys ypač palengvėtų, kada visi arba beveik visi lietuviai aficieriai sutraukti į vieną specialinę (priveligijuotą) lietuvių aficierių stovyklą (Offiziergefangenenlager Bad-Stuer i.Mecklenb.) Manoma, kad toje stovykloj galutinai jai susiorganizavus, bus apie 120 lietuvių aficierių. 1918 m. rugsėjo 30 d. ten buvo suvežta iš kitų Vokietijos stovyklų 86 lietuviai aficieriai. Laukiama buvo dar 88.

Sakysime, toji draugija susidarytų Vilniuje, arba gal tik komitetas ten būtų, betgi jos skyriai ar sandėliai galėtų ir dargi turėtų būti provincijoj, nes Vilniuje produktų ir maža ir ji dėl savo brangumo sunkiai įperkami ir iš ten tiesiai arba per Vilniaus centrą, žiūrint kiek užsakyta ar kiek reikia, išsiųsti.

Taip pat reikia pasirūpinti ir belaisvių dvasiniais reikalais. Knygų spausdintas prigimta kalba žodis ten neišsakomai brangesnis. O Bad-Stuer‘o stovykloj, sakysime, ligi 30-IX-18 buvo tik apie 20 lietuvių kalba knygų (ir graži rusų kalba biblioteka, pačių pirmiau ten buvusių rusų aficierių įkurta). Lietuvių laikraščiai ten tik atsitiktinai pasirodo. Kokiu godumu ten gaudo kiekvieną iš Lietuvos ateinančią žinelę! Taip ir žvejojamos jos po visus vokiečių laikraščius, kad tik susekus, kad tik sužinojus, kas dedasi Lietuvoje, ypač dabar taip svarbiu mums momentu. Taigi, toji draugija ir šį reikalą galėtų dalimi atlikti: by tik įsiteigus ją! O kaip dabar jiems reikalingos knygos! Įsteigė lietuvių kalbos kursus ir iš 86 aficierių nuo ryto ligi pietų suspėjo prisirašyti 61. O kaip gi tuos kursus vesti be knygų? Ir čia, kaip matai, atsirado iš jų tarpo markių šimtinė, kad tik knygų gavus!

Taigi reikia tik padėti jiems jų reiklas, jų darbas varyti. Tam tikslui organizuotas darbas neišvengiamas, būtinas!

Petras Ruseckas.

Rusai karo belaisviai Pirmojo pasaulinio karo metais, Kaunas

Šaltinis: Ruseckas, P (1918, Spalio 8). Dėl mūsų belaisvių. Lietuvos aidas 100 (148), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-11] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/