1919 m. gruodžio 5 d. | Susitikimas su Joniškio visuomene

Mergužėlių prigūžėjo irgi geras būrys, viena gražesnė už kitą. Joniškietės garsėjo savo grožiu. Keli mano karininkai nusilpo ir pateko į joniškiečių „vergiją“. Kpt. Noreika ir keli kiti vedė joniškietes. Buvo ir incidentas. 

Susipažinome su Joniškio visuomene. Viename erdviame malūne joniškiečiai suorganizavo vaišes ir priėmimą pulkui. Dalyvavo tik 1-asis batalionas ir komandos. 2-asis batalionas buvo išskirstytas mažomis grupėmis ir pasienyje saugojo „brolius“, o 3-iasis batalionas stovėjo Meškučiuose. Į šį priėmimą nuėjo visa dvasininkija, nuėjau ir aš su visu štabu. Mergužėlių prigūžėjo irgi geras būrys, viena gražesnė už kitą. Joniškietės garsėjo savo grožiu. Keli mano karininkai nusilpo ir pateko į joniškiečių „vergiją“. Kpt. Noreika ir keli kiti vedė joniškietes. Buvo ir incidentas. Ltn. Matulaitis susiginčijo su vienu savanoriu dėl kažkokios panelės. Įsikarščiavęs sudavė savanoriui per veidą. Kilo triukšmas. Įsimaišiau. Ltn. Matulaitį tuoj pat išsiunčiau iš pobūvio ir įsakiau, kad tą vakarą neišeitų iš kambario. Savanorio paprašiau, kad man leistų pašokti su jo pana. Prašokau su ja vieną ratą ir grąžinau ją atgal į „savininko“ rankas. Klebonas stebėjo šį incidentą ir nustebo mano demokratiškumu ir orientacija. Nutarė, kad tai verta paminėti „neoficialioje“ klebonijos dalyje. Vėl pasipylė „smarvė“. Užkandai – obuoliai. Be užkandos aš negaliu pavartoti net paties kilmingiausio gėrimo.

Malonu čia būti, bet viskam ateina galas. Reikėjo prižiūrėti, kad bermontininkai greičiau kraustytųsi. Vokiečių ir lietuvių kalbomis išleidau potvarkį ir liepiau jį pakabinti visose viešose vietose bei valsčių savivaldybėse. Potvarkyje buvo rašoma, kad sugauti nuo jiems skirto kelio nukrypę bermontininkai, jei tik bus pastebėti, kad plėšia, bus šaudomi vietoje.

Gruodžio 4 d. šv. Barboros atlaidai Meškučiuose, o gruodžio 5 d. – pirmosios

2-ojo pulko metinės. Privalu jas švęsti. Pavedžiau plk. Petruičiui susitarti su Meškučių klebonu dėl mūsų talkininkavimo atlaiduose. Reikia ir žemaičių visuomenei parodyti tą savanorių pulką, kuris jau antrą priešą veja iš savo žemės. Klebonas su tuo mielai sutiko. Buvo sudaryta programa – tiek bažnytinė, tiek visuomeninė. Pamaldose dalyvavo Meškučių parapijos choras, orkestras. Rytą Mišios, Suma, pulko paradas, iškilmingi pietūs, vakare – bendras šokių vakaras. Kitos dienos 8.00 val. rytą nuvykau į Meškučius. Viskas buvo išpuošta vėliavomis, žalumynais, aikštė paruošta paradui. Visuomenė gausiai plaukė į atlaidus. Mane pasitiko plk. Petruitis. Pasisveikinęs su visais, nuvykau į kleboniją. 9.00 val. ryto pulko priekyje nužygiavau į Mišias. Pulko orkestrui sugriaudus „Pulkim ant kelių“, visi suklupo. Kai prie to dar prisidėjo vargonai, parapijos choras, tai atrodė, kad nukels bažnyčios stogą. Po Mišių – orkestro koncertas. Mano rankos sugrubusios ir plunksna per prasta, kad galėčiau tinkamai aprašyti, kokia pakili nuotaika vyravo Meškučiuose anų 1919 m. atlaidų metu. Galėtų tą suprasti tik tas, kuris pats ten dalyvavo. Beveik norėjosi pakartoti anuos šv. Simono žodžius, kai Jeruzalės šventykloje rankose laikė kūdikį:

– Viešpatie, atleisk dabar savo tarną ramybėje, nes jo akys išvydo pasaulio Išganytoją.

Gal ne vienas žemaitis panašiai galvojo išvydęs lietuvišką kariuomenę. Po Sumos buvo paradas, kurį vedė plk. Petruitis. Koks įspūdis! Po to karininkams iškilmingi pietūs, kurie ilgokai užsitęsė. Mokykloje vyko vakarėlis. Nors ir gruodis, bet langai visi atviri. Žmonių, tarsi silkių bačkoje. Poros tik trypia, visi įkaitę. Mano karininkai ir aš gavome poras ir pašokome kelis ratus. Šokdamas pro kleboną ir vikarus pastebėjau, kad ir jie kojomis patrepsi, jei tik galėtų, pasiraitotų

sutanas ir sutrepsėtų polkutę. Dar kiek pabuvę, grįžome atgal į kleboniją vakarienės, kuri susiliejo su pusryčiais. Po to atsisveikinę su visais linksmi su dainomis nužygiavome Gruzdžių link. Čia prie mūsų turėjo prisidėti 1-asis batalionas, einąs Joniškio link.

Šių atsiminimų autorius Radviliškio mūšio metu 2-ojo pėstininkų pulko vadas pareigas ėjęs itin spalvingos biografijos Lietuvos karininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis, savo atsiminimuose pasižymi sarkazmu ir kandumu, išsiskiria tuo, kad aprašinėja daugelį nutikusių situacijų parodydamas tikrąsias gyvenimo spalvas. 2017 m. Lietuvos Generolo Jono Žemaičio Karo akademijoje išleistuose atsiminimuose matome ne tik mūšius ir herojišką pasiaukojimą, bet ir ,,balius“, apkalbas, intrigas ir kitas žmogiško gyvenimo detales, kurių žmonės tikrai neišvengdavo nei prieš 100 metų.

Kauno miesto muziejaus muziejininkas Simonas Jazavita

Šių atsiminimų autorius, 1919 m. ėjęs 2-ojo pėstininkų pulko vado pareigas Vincas Grigaliūnas-Glovackis. LCVA.

Šaltinis: Vincas Grigaliūnas – Glovackis, Generolo atsiminimai, t. 2, Vilnius, 2017, p. 103-105.