1920 m. spalio 11 d. | Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje Oskaro Milašiaus protestas Tautų Sąjungai

Mano Vyriausybė mane įpareigojo Tautų Sąjungai ir Sąjungininkams pareikšti itin griežtą protestą dėl šio šiurkštaus Suvalkuose spalio 7 d. pasirašytos sutarties pažeidimo ir dėl Lenkijos kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus. Pone Prezidente, savo Vyriausybės vardu turiu garbės prašyti Jūsų Ekscelencijos imtis pačių ryžtingiausių priemonių, kad Lenkijos Vyriausybė pradėtų gerbti Tautų Sąjungos Tarybos rezoliucijas ir pareikalauti, kad ji tučtuojau atitrauktų savo pajėgas iš Lietuvos sostinės Vilniaus.

Būdamas savo Vyriausybės įgaliotas, kol Lietuvos atstovas p. Voldemaras yra išvykęs, teikti Tautų Sąjungos Tarybai reikalingą informaciją, turiu garbės Jūsų žiniai pateikti štai tokius faktus:

Suvalkuose spalio 7 d. buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos Vyriausybių sutartis, pagal kurią turėjo būti nubrėžta demarkacijos linija tarp dviejų kariuomenių nuo sienos su Vokietija iki geležinkelio linijos Vilnius–Lyda Bastūnų stoties. Remdamiesi tuo, kad šiose vietose esama bolševikų pajėgų, lenkai atsisakė toliau į rytus pratęsti šią liniją. Tautų Sąjungos Komisija, sužinojusi apie šio preteksto nepagrįstumą, išvyko į Suvalkus, kad pradėtų derybas su Varšuvos Vyriausybe.

Lenkai pasinaudojo Tautų Sąjungos Komisijos nebuvimu, kad didelėmis pajėgomis įvykdytų Vilniaus puolimą. Spaudžiami gausesnių pajėgų, lietuviai po kruvinų mūšių spalio 9 d. buvo priversti trauktis iš sostinės. Lenkai teigia, kad šį antpuolį pradėjo pajėgos, kurios atsisakė paklusti Lenkijos karinei vadovybei. Tačiau šis tvirtinimas neatitinka tiesos, nes šių pajėgų vadas p. Dzienkowskis pats mūsų delegacijai fronte spalio 7 d. pareiškė, kad jis tam gavo Varšuvos Vyriausybės įsakymą.

Lietuvos Vyriausybė buvo priversta trauktis į Kauną, prieš tai pavedusi Vilniaus valdymą Sąjungininkų atstovams. Šiandien gavau žinią, kad lenkai jau užėmė Vilnių. Spalio 9 d. įžengę į sostinę, lenkai paskelbė sudarantys Vidurio Lietuvos Vyriausybę.

Mano Vyriausybė mane įpareigojo Tautų Sąjungai ir Sąjungininkams pareikšti itin griežtą protestą dėl šio šiurkštaus Suvalkuose spalio 7 d. pasirašytos sutarties pažeidimo ir dėl Lenkijos kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus. Pone Prezidente, savo Vyriausybės vardu turiu garbės prašyti Jūsų Ekscelencijos imtis pačių ryžtingiausių priemonių, kad Lenkijos Vyriausybė pradėtų gerbti Tautų Sąjungos Tarybos rezoliucijas ir pareikalauti, kad ji tučtuojau atitrauktų savo pajėgas iš Lietuvos sostinės Vilniaus.

Pone Prezidente, malonėkite priimti mano išskirtinę pagarbą.

Pasirašo: O.- V. de MILOSZAS,

Lietuvos diplomatinis atstovas prie Prancūzijos Respublikos Vyriausybės


Šiame įraše skelbiama Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje poeto Oskaro Milašiaus pozicija, kurią jis siekė perduoti Tautų Sąjungai. Pagrindinis motyvas – parodyti, kad būtent Lenkija sulaužė savo pačios pasirašytą susitarimą Suvalkuose, todėl Lietuva tik ginasi, o ne eskaluoja konfliktą. Milašius – buvo kilęs iš bajoriškos giminės, todėl nuo jaunystės krimto mokslus Prancūzijoje, dauguma savo darbų rašė prancūzų kalba, kurios mokėjimo lygiu pralenkė ne vieną prancūzų mokslininką. Nuo 1899 n. gyvendamas Prancūzijoje jis tapo žinomu šios šalies kultūriniame elite, todėl Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tapo pirmuoju pasiuntiniu šioje šalyje. Kaip žymus europinio lygio intelektualas Milašius turėjo geras galimybes paveikti Tautų Sąjungos politikus remti mažos Lietuvos interesus ir pagal galimybes visuomet stengėsi tai daryti. Nors Milašius mirė Prancūzijoje 1939 m., tyrinėtojus ir gerbėjus visą laiką stebina pakankamai taikliai išsipildžiusios jo pranašystės apie Antrąjį pasaulinį karą.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita

Lietuvos pirmasis pasiuntinys Prancūzijoje, poetas Oskaras Milašius. Fotografija iš leidinio Lietuvos albumas, Vilnius: Spindulys, 1990 (orig. Kaunas, 1921).


Šaltinis: Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), Vilnius, 2012, (sud. E. Gimžauskas, rengė E. Gimžauskas, A. Svarauskas), p. 667

3+