1920 m. spalio 5 d. | Žvilgsnis į praeitį

Spalio 5 d. pavakare gen. Katchė man pranešė, kad derybos su lenkais vyksta ypač sklandžiai ir su būsima siena jie „privažiavo” iki Nemuno.

Bene spalio 2 d. pas mane atvyko prel. Olšauskas ir štai ką pranešė: jis turįs tikrų žinių, kad šiomis dienomis Pilsudskio traukinyje mažoje stotelėje tarp Lydos ir Molodečno įvykęs svarbus pasitarimas, kuriame nuspręsta pulti mus ir paimti Vilnių. Tai įvykdyti pavesta gen. Želigovskiui, kuriam duodamos 4 pėstininkų divizijos ir 2  kavalerijos brigados. Esant reikalui jo puolamoji jėga bus padidinta. Tuo pat laiku, siekiant atsispirti pasaulio viešajai nuomonei, Vilniuje bus sukeltas vietos gyventojų sukilimas prieš lietuvius, ir jam sukurstyti iš Chyrovo vienuolyno (Galicijoje) jau atvyko 4 jėzuitų kunigai, kurie šiuo metu slapstosi rusų Šv. Dvasios vienuolyno požemiuose.

— Iš kur tokios tikslios žinios? Ar ne iš studentės?— paklausiau.

— Ne, tamsta, šios žinios yra tikslios ir neabejotinos.

— Ačiū, kunige prelate. Atitinkami žingsniai bus tuojau žengti. Bet dėl kunigų jėzuitų, tai ar nemanote apie tai pranešti vyskupui, kad jis juos sudraustų?

— Dovanokite, pone ministre, bet koks tamsta esi naivus: tą dieną, kai jis juos mėgins sudrausti, jis jaunebebus vyskupas.

„Senas, prityręs šnipas… bet ir geras patriotas…”— pagalvojau, kai prelatas apleido mano kabinetą.

Apie prelatą Olšauską žinojau iš garsios rusų generolo Miasojedovo šnipinėjimo bylos, kur prelatas vaidino nemažą vaidmenį, ir iš jo santykių su Kauno gubernatoriumi Giazevu.

Tuojau pradėjau veikti.

Išsikviečiau Žvalgybos skyriaus viršininką Lipčių ir daviau įsakymą suimti 4 jėzuitų kunigus, o apklausiu juos aš pats. Šv. Dvasios vienuolyną Lipčius iškrėtė, bet kunigų nerado. Svarbiau buvo susitvarkyti su Zeligovskiu. Pasitaręs su dr. Griniumi, o vėliau — su juo ir valstybės prezidentu, gavau leidimą pik. Ladygą nušalinti nuo vadovavimo kariuomenei, o jo vieton vis dėlto pakviesti gen. Žukauską. Tai buvo padaryta bene spalio 5 d. Tuojau buvo duotas įsakymas III pėstininkų divizijai vykti Vilniaus link. Sią operaciją nebuvo lengva atlikti, nes divizijos daliniai buvo labai išmėtyti pietų Lietuvoje.

Spalio 5 d. pavakare gen. Katchė man pranešė, kad derybos su lenkais vyksta ypač sklandžiai ir su būsima siena jie „privažiavo” iki Nemuno. Lenkų mandagumas, paslaugumas ir noras pasidaryti gerais kaimynais didelis. Kitą dieną, tai yra spalio 6-ąją, vėl pranešė, kad jau„priėjo” iki Bastūnų stoties Vilniaus—Lydos geležinkelyje ir kad Vilniaus—Gardino geležinkelis paliekamas  mums.

Toliau lenkai siūlė laikinai nutraukti derybas, nes nuo Bastūnų stoties į rytus dar vyksta kovos veiksmai su bolševikais, taigi nėra prasmės derėtis dėl to, ko nei mes patys, nei lenkai neturi. Lenkai siūlė rytojaus dieną pasirašyti laikiną sutartį dėl teritorijos nuo Vištyčio ežero iki Bastūnų stoties. Ką daryti?

Įsakiau sutartį pasirašyti, jei Balutis panašų įsakymą gautų iš užsienio reikalų ministro.


Konstantinas Žukas aprašo įdomų epizodą, kai padedamas prelate Konstantino Olšauskio išaiškino Lenkijai šnipinėjusius 4 jėzuitų kunigus. Taip pat aprašomas spalio 5 d. įvykęs kariuomenės vado pakeitimas. Kadangi kaip krašto apsaugos ministras ir vyriausiasis kariuomenės vadas Žukas nesutarė su fronte veikusios kariuomenės vadu Kaziu Ladiga, vietoj šio buvo pakviestas  vėl kariuomenės vado pareigas užimti Silvestras Žukauskas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad būtent spalio 5 d. Lietuvos kariuomenės specialus atstovas derybų su Lenkija metu Suvalkuose generolas Maksimas Katchė savo viršininkui atsiuntė žinią, esą derybos eina sklandžiai, o lenkai linkę daryti nemažai nuolaidų.

Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Simonas Jazavita

Šių atsiminimų autorius, buvęs Lietuvos kariuomėnes vadas generolas Konstantinas Žukas. Nuotrauka iš leidinio Lietuvos albumas, Vilnius: Spindulys, 1990 (orig. Kaunas, 1921).


Šaltinis: Konstantinas Žukas, Žvilgsnis į praeitį, Vilnius, 1992,  p. 213

3+