1922 m. gruodžio 17 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Po pietų dalyvavau Universiteto tarybos posėdyje. Iš kolegų profesorių, prie kurių priklauso ir žurnalistai (Mykolas Biržiška), sužinojau, vakar „Elta“ gavo pranešimą, kad ką tik išrinktas Lenkijos Respublikos prezidentas Gabrielius Narutavičius buvo nužudytas!

Po pietų dalyvavau Universiteto tarybos posėdyje. Iš kolegų profesorių, prie kurių priklauso ir žurnalistai (Mykolas Biržiška), sužinojau, vakar „Elta“ gavo pranešimą, kad ką tik išrinktas Lenkijos Respublikos prezidentas Gabrielius Narutavičius buvo nužudytas! Narutavičius endekus labiausiai siutino dėl to, kad buvo išrinktas tautinių mažumų deputatų balsais (žydų, vokiečių, ukrainiečių ir baltarusių). Endekų kandidatas Zamoyskis surinko 230 lenkų balsų, o Narutavičius, kurį išrinko kairieji, surinko 280 balsų, iš jų 103 atidavė tautinių mažumų atstovai. Atmetus minėtuosius 103 balsus Narutavičius nebūtų tapęs Prezidentu. Zamoyskis atstovauja lenkų balsams, tad žvelgiant per tautinės valstybės perspektyvas, būtent jam priklauso Prezidento titulas. Šį faktą endekai panaudojo savaip: išvadino Narutavičių „žydų prezidentu““. Nežinau, kokios aplinkybėmis buvo nužudytas Narutavičius. Aišku, endekai yra linkę veikti pagal dabar madingus „fašistinius“ metodus, kurie iš esmės yra paprastas maksimalizmas, vertinamas labiau už įstatymus ir bet kurią legalią, parlamentinę, konstitucinę veiklą. Šio pokario maksimalizmo atstovai tarp kairiųjų buvo bolševikai, o dešiniųjų – šiandieną madingi italų „fašistai“. Šiandien „fašistais“ tampa endekai, o anksčiau toks pat „fašistas“ savo dvasia ir esme buvo, ir beje, iki šiol yra Juzefas Pilsudskis. Būtent jis šiandien vadovauja Lenkijos kariuomenei. Ar jis pasidarys kokias nors išvadas po šio įvykio? Narutavičiaus nužudymas nėra epizodas – tai kovos elementas, tragiškos įtampos išraiška. Ar galimas koks nors lenkų konflikto kompromisas? Panašu, kad padėtis pasiekė tokį lygį, kai turi prasidėti arba pilietinis karas, arba vienos pusės prievarta kitai. Ką gi, Lenkija nerimsta: joje kaunasi individualizmo pradas ir anarchija, kurie gyvi čia dar nuo senųjų „šlėktų“ laikų.

Lenkijos kariuomenės vadas maršalas Juzefas Pilsudskis ir pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius. Fotografija iš leidinio Panteon Polski, 1927 m., Nr. 28, p. 1


Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 201-202.