1922 m. rugpjūčio 26 d. | Penkios dienos Lietuvoje

Muziejuje matome paveikslus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, karalių, didvyrių, ginusių savo krašto neprigulmybę, kaip istoriniuose laikuose, taip ir dabar, paveikslus lietuvių tautos budintojų: vysk. Giedraičio, Valančausko, Baranausko ir kitų. Tarp Jaunosios Lietuvos ginėjų žymioje vietoje paveikslas pirmojo už Lietuvos laisvę žūvusio karininko Juozapavičiaus. Tas didvyris, pirmutinis stojęs į Lietuvos ginėjų, tada dar retas, eiles, pirmutinis už Lietuvą gyvybę padėjęs – daugumui mums žinomas rygietis ir jam norėčiau paskirti keletą eilelių.

[…] Prisižiūrime visokioms įvairėnybėms. Gen. Nagevičius rodo paskutinę muziejun patekusį trofejų – Klaipėdos krašto gėlių pluoštą, kurį įteikė Klaipėdos jaunimas. Jį įteikdami jie pareiškę, kad jų jausmai, jų širdys Lietuvai prigulią. Gėles gen. Nagevičius žada užbalžamiruoti, kad jos visados primintų netik klaipėdiškių meilę Lietuvai ir jų apsilankymą, bet kad jas matant ir Lietuva jų neužmirštų ir pasistengtų po savo sparnu priglausti. […]

Visų muziejuje išstatytų ir rupestingai sudėstytų daiktų nesuskaitysi. Priešakyje stovi keturios didelės patrankos ir perskaičius užsilikusius ant jų užrašus, matai, kas su tais baisiais mirties ginklais ant jaunutės Lietuvos ėjo. „Jadzia“, „Andzia“, „Zosia“, „Wandzia“ – vardai tų keturių seselių, kuriomis „broliai“ lenkai, lietuvius, tvėriančius savo valstybę, sveikinti ėjo ir kurias lietuviai iš lenkų atėmė. O tenai vėl augštai palubėj kabalioja puiki vėliava: baltas arelis ir vytis – ramiai sugyvena joje, Aukso raidėmis išsiūta „Bože, zbaw Polskę“. Vėliava atimta iš Želigovskio gaujų. Mat tie ponai, užpuldami ir plėšdami, Augščiausio palaimos prašo. Toliaus, kampe kelios pasirėdžiusios figuros – Lietuvos užpuolikų typai. Pažvelgus į tuos typus, šiurpuliai perima, ir netolimoji praeitis su visomis baisenybėmis prisimena. Ir kiek mūsų tautai žalos pridarė bejausmis vokietys-kareivis, viltingasis lenkas, žiaurasis raudonarmietis ir plėšrusis bermontininkas! Ir be tų figurų, ilgai neužmirš lietuviai jų padarytų šunybių ir tolimesnėms kartoms pasakos, ką nelaimingieji iškentėję.

Muziejuje matome paveikslus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, karalių, didvyrių, ginusių savo krašto neprigulmybę, kaip istoriniuose laikuose, taip ir dabar, paveikslus lietuvių tautos budintojų: vysk. Giedraičio, Valančausko, Baranausko ir kitų. Tarp Jaunosios Lietuvos ginėjų žymioje vietoje paveikslas pirmojo už Lietuvos laisvę žūvusio karininko Juozapavičiaus. Tas didvyris, pirmutinis stojęs į Lietuvos ginėjų, tada dar retas, eiles, pirmutinis už Lietuvą gyvybę padėjęs – daugumui mums žinomas rygietis ir jam norėčiau paskirti keletą eilelių. Jis augo ir mokinosi Rygoje, ir karui iškilus, jaunutis buva pašauktas karan, ir karininku tarnavo rusų armijoj ir dalyvavo mūšiuose XII armijoj Rygos fronte. Revoliucijai prasidėjus ir laisviau sukvepavus, Juozapavičius su d-ru Gintila, (būvusių XII arm. Sanit. sk. virsininku) ir Natkevičiu (Liet. St. Seimo sekr.) organizavo Rygoje „Lietuvių Karininkų XII arm. Pildamojį Komitetą“, darbavosi prie jo leidžiamojo laikraščio „Laisvas Žodis“ ir dalyvavo lietuvių tautiniame gyvenime. Rygą vokiečiams užėmus, jis ir toliau darbavos „Liet. Karin. Komitete“ Valke ir pradžioje spalių 1917 m. šių eilelių rašytojas turėjo garbės su pirmuoju už Lietuvos laisvę žūvusiu Juozapavičiu ir Joninu eiti pas XII arm. vadą (irgi Juozapavičių, kilusį iš Vilniaus rėdybos) reikalauti lietuvių karių vardu išskirti lietuvių kariškas dalis rusų armijoje. Valką užėmus vokiečias ir jiems su bolševikais padarius taiką, Juozapavičius grįžo Lietuvon ir dalyvavo Lietuvos armijos kūrime. Susitvėręs savo karišką kuopą Juozapavičius puolė su ja Tėvynę nuo plėšiančių ją bolševikų ginti ir krito pirmasis už jos liuosybę… […]

Dieną užbaigėme teatruose, klaipėdiškiai Karių kliube, kur buvo vaidinta „Užburtas Kunigaikštis“; rygiečiai miesto teatre, kur gerėjomės puikiu vaidinimu kom. „Buridano Asilas“. Gaila kauniečių, kurie turėdami tokius artistus, kaip Glinskis, neturi teatro rūmų. Vienybiečiams [Lietuvių-latvių vienybės draugijos nariams] reikėtų pasirūpinti vakaro surengimu, kuriame galima būtų vienam, kitam iš jų pasirodyti. Turėtų iš to ir medžiagišką pelną ir draugijos skleidžiamai idejai patarnautų. (D. b.)

                  A. Lauksodietis (Augustinas Vronevskis)

Gėlynas Karo muziejaus sodelyje. Stanislovo Lukošiaus reprodukcija iš negatyvų albumo „Kaunas. Laikinoji sostinė“. XX a. 3 deš. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: A. Lauksodietis (Augustinas Vronevskis) „Penkios dienos Lietuvoje. (Ekskursanto įspudžiai)“, Rygos balsas, nr. 33 (56), 1922 m. rugpjūčio mėn. 26 d., p. 2–3.

Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C10000455934-1922-Rugpj.26