1922 m. rugsėjo 11 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Šiandien į Kauną atvažiavo mano buvusi tarnaitė Jadzė Čepaitė. Pasinaudojo kvietimu pagyventi mano namuose tol, kol susiras darbą. Pamatęs ją, tokią gražią, grakščią, elegantišką, vėl pasigailėjau atleidęs. Dabartinė tarnaitė Helena Boguslavka gera mergaitė, bet nerangi ir netašyta, tikra pelenė, neturinti jokio noro tapti elegantiška miestiete, nemokanti koketuoti ir išdidžiai elgtis. Tokiomis savybėmis pasižymi Jadzė, prie kurios Helena atrodo kaip laukinis žvėrelis šalia nimfos. Išvydęs Jadzę ėmiau jos ilgėtis. Niekada ji nebuvo mano meilužė, tačiau veikė mano pojūčius ir savo moteriškumu papuošė vienišiaus gyvenimą. Na, o mano dabartinė Helena pagal amžių ir visą laikyseną yra tarsi belytis žmogutis. Kita vertus, esu patenkintas ir nesiskundžiu jos darbu. Ji labai sąžininga, tiesi, sąžiningesnė už Jadzę. Vis dėl to Jadzė suteikia man tą malonumą, kurio Helena suteikti nesugeba, be to, prie Jadzės labai pripratau per tuos metus, kuriuos pas mane gyveno. Žaliakalnyje, mažyčiame vienišiaus butelyje, turinčiame vos du kambarius, atskirtus ne durimis, o užuolaida, tarnaitė yra šiek tiek daugiau nei vien tarnaitė. Ji paįvairina vienatvę, nes tie du kambarėliai, kuriuose kartu gyvename dieną naktį, yra tarsi vienas kambarys. Tad sugyvename kaip du artimi žmonės, vienas prie kito priprantame. Ypač kai šalia jauna mergina, lengvai prisitaikanti prie mano gyvenimo būdo. Su Jadze elgiausiai nuoširdžiai ir svetingai, ji taip pat jautėsi gerai mano namuose. Galbūt kada nors ją ir vėl priimsiu į darbą.

Moteris važiuoja dviračiu XX a. 3-4 deš. Kauno miesto muziejaus fondai

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 119.