1922 m. vasario 14 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Lietuvių jaunimas, o tiksliau tautinė jo atšaka, kuri išsikovojo nutartį dėl numerus clausus ir dėl draudimo žydų medikams skrosti krikščionių lavonus, savo sprendimą grindžia taip: atseit žydai tokiu būdu daro spaudimą visai krikščionių bendruomenei. Sakoma, kad žydų lavonai neliečiami lavoninėse, nes žydų religija neleidžia pjaustyti mirusių žydų.

Trečiadienis

Lietuvių jaunimas, o tiksliau tautinė jo atšaka, kuri išsikovojo nutartį dėl numerus clausus ir dėl draudimo žydų medikams skrosti krikščionių lavonus, savo sprendimą grindžia taip: atseit žydai tokiu būdu daro spaudimą visai krikščionių bendruomenei. Sakoma, kad žydų lavonai neliečiami lavoninėse, nes žydų religija neleidžia pjaustyti mirusių žydų. Tai yra privilegija, leidžianti žydų kūnams būti neliečiamiems, tam tikras žydų išaukštinimas prieš krikščionių kūnus, kurie gali būti skrodžiami ir su jais gali būti eksperimentuojama. Tai gali būti laikoma ne pažeminimu, o kūno nuopelnu, mat jis net po mirties išlieka solidarus visuomenei, padeda mokslui atskleisti žmogaus organizmo paslaptis. Tačiau tokią solidarumo idėją mažiau suvokia eilinis žmogus. Jam lengviau suprasti pažeminimo idėją. Todėl krikščionių jaunimas, kuris pažeminimą suvokia geriau negu solidarumą, labai piktinasi žydų privilegijomis ir žydams aiškina taip: jeigu jūs norite kartu su mumis dalyvauti pjaustant lavonus, duokite ir savo tautiečių kūnų, o jeigu jų neduodate – negalite prie mūsų kūnų liestis. Pjaustykit savo lavonus, mes jų iš jūsų nereikalausime, tačiau ir savų neduosime. Taip man aiškino Stadzevičius ir Kriščiukaitis, kurių sūnūs universitete studijuoja mediciną. Visi laikosi studentų nutarimų: kai lavoninėje yra atliekamas skrodimas ir kai žydų studentai nori prieiti arčiau ar net dalyvauti, iš karto koks nors kariškis lietuvių studentas labai energingai nustumia žydą nuo stalo, o šis nukiūtina į kampą ir jau nebedrįsta priartėti prie kūno.

Lietuviški laikraščiai nė žodeliu neužsimena apie tokį studentų nutarimą. Nenori gintis ir viešinti – matyt, gėdijasi, nepaisant to, kad pamažu patys kartu su visa lietuvių visuomene nutraukia flirtą su žydais ir laviruoja ties saikingojo antisemitizmo riba, bet nenori, kad lietuviai pasauliui pasirodytų esą antisemitai, tokie kaip lenkai, rumunai ir, berods, latviai. Vis dėlto lietuviai eina tokia pat antisemitine kryptimi, kaip ir kaimyninių šalių visuomenės. Na, dešiniųjų, arba krikščionių demokratų spaudos leidiniai, kurie iš principo palankūs šiam judėjimui, nenori atvirai jame dalyvauti ir laukia, kol visuomenė į tai sureaguos, o tuomet jau pradės pulti žydus, gindami antisemitizmą, nes žydai pirmieji pradės lietuvius kaltinti antisemitizmu. Tokia politinė strategija jau išbandyta.

Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Mykolas Riomeris, 1937 m. LCVA.

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 264-265.