1923 m. vasario 4 d. | Mykolo Riomerio dienoraštis

Visame mieste vienu metu buvo uždažytos visos nelietuviškos lentelės. Aišku, tai turėjo būti organizuotas veiksmas, nes dešimties žmonių nebūtų pakakę. Tokiam darbeliui ir dažų nemažai reikėjo – ne kokios skardinės, o kelių statinių. Tie, kas taip pasielgė, turėjo bent poromis veikti, nešioti dažų skardines ir turėti teptukų ilgais kotais – juk tik su tokiais įmanoma pasiekti iškabas. Visa turėjo matyti milicija – dėl karinės padėties negalima Kaune naktimis vaikščioti, – naktį milicija gaudo kiekvieną bastūną. Toks elgesys šiais laikais yra madingo fašizmo išraiška, įkvėpta analogiško sėkmingo italų judėjimo.

Sekmadienis

Ryte išėjęs į miestą atkreipiau dėmesį į žmonių būrelius (daugiausia žydus), stoviniuojančius tai ten, tai šen ir kažko susijaudinusius. Iš pradžių pamaniau, kad jie žino kokių nors naujienų apie Klaipėdą, bet paskui sutikau žinomą žydų veikėją Rachmilevičių, kuris man ir paaiškino žydų susirūpinimą. Galėjau pats patikrinti, sako jis tiesą, ar ne. Pasirodo, šiąnakt visi nelietuviški užrašai (lenkų, žydų, rusų kalbomis), t.y. iškabos, skelbimai, gatvių pavadinimai, žodžiu, visi nelietuviški užrašai buvo užtepti juodais dažais. Kas taip pasielgė – neaišku, bet faktas, kad užrašai neįskaitomi. Visame mieste vienu metu buvo uždažytos visos nelietuviškos lentelės. Aišku, tai turėjo būti organizuotas veiksmas, nes dešimties žmonių nebūtų pakakę. Tokiam darbeliui ir dažų nemažai reikėjo – ne kokios skardinės, o kelių statinių. Tie, kas taip pasielgė, turėjo bent poromis veikti, nešioti dažų skardines ir turėti teptukų ilgais kotais – juk tik su tokiais įmanoma pasiekti iškabas. Visa turėjo matyti milicija – dėl karinės padėties negalima Kaune naktimis vaikščioti, – naktį milicija gaudo kiekvieną bastūną. Toks elgesys šiais laikais yra madingo fašizmo išraiška, įkvėpta analogiško sėkmingo italų judėjimo. Fašizmas – tam tikra bolševizmo rūšis „a rebours“; ji neigia viską, kas yra legalu, taip pat bet kokį parlamentarizmą, nepaiso įstatymų, demokratinės daugumos ir t.t. Yra tam tikras betarpiškas nacionalizmas, paremtas valia, veiksmu ir įsakymu tų, kurie nori veikti ir įsakinėti. Greičiausiai tai arba šaulių, arba studentų tautininkų, susibūrusių universitete ir aiškiai veikiančių fašistiniais būdais, darbelis. Minėtieji studentai universitete nepaiso jokių daugumos priimtų nuostatų, nepaiso balsavimo rezultatų, jeigu jie nesutampa su jų nuomone. Nepaiso jie nieko, kitiems primeta savo valią, išvaiko priešininkus, griauna tai, kas jiems nepatinka, kad statytų tai, kas jiems patiems patinka. Dar yra vadinamoji Lietuvių kalbos gynimo sąjunga, kurią sudaro tokie pat nacionalizmo persmelkti elementai; galbūt čia jie pasidarbavo. Kad ir kaip ten būtų, nacionalistinio fašizmo judėjimas kelia galvą aukštyn ir greičiausiai turės įtakos politiniams ir visuomeniniams santykiams. Tendencija yra priešinga socializmui ir bet kuriam visuomeniniam radikalizmui. Klaipėdos įvykiai labai sustiprino šį judėjimą.  Kas žino, ar kada nors, jis nenugriaus parlamentinės kairiųjų daugumos, mat dešinieji iš valdančiųjų pašalinti. Judėjimo veiklos taisyklė – sprendimus priėma, ne pasyvi dauguma, o tie, kurie turi drąsos ir noro įsakinėti.

<…>

Lietuvos Tarybos ir Steigiamojo Seimo narys Nachmanas Rachmilevičius, 1921 m. Fotografija iš Lietuvos albumas, Berlin, 1921.

Šaltinis: Mykolas Römeris, Dienoraštis: 1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji (sud. R. Miknys), Vilnius: Versus aureus, 2016, p. 254-255.